Viljamas Džeimsas (William James, 1842–1910) – amerikiečių psichologas ir filosofas pragmatikas. Nuo kitų pragmatikų Džeimsas skyrėsi tuo, kad jį domino ne filosofinių sąvokų savaiminis aiškumas, o jų egzistencinė prasmė. Jį galima net laikyti psichologizuotos „gyvenimo filosofijos“ versijos kūrėju. Savo filosofijos subjektui V. Džeimsas siūlo remtis prielaida, kad tikėjimas faktu gali padėti sukurti patį faktą. Tikėjimas laisva valia ateities įvykius paverčia atviromis galimybėmis, iš kurių subjektas pagal įsitikinimus bei tikėjimą sukuria savo visatą ir savo gyvenimo istoriją. Džeimso tiesos sampratos prielaidos nebuvo gnoseologinės. Jam svarbu, kaip gyventi, kaip įveikti skepticizmą ir pesimizmą. Svarbiausi veikalai: Valia tikėti (1897), Pragmatizmas (1907), Religinio patyrimo įvairovė (1902), Daugialypė visata (1908), Tiesos reikšmė (1909). Po Džeimso mirties išleista: Kai kurios filosofijos problemos, Radikaliojo empirizmo esė. Į lietuvių kalbą išversta knyga Pragmatizmas. (Vilnius: Pradai, 1995. Iš anglų kalbos vertė Ramutė Rybelienė ir Linas Rybelis)
Vaiko teisių apsaugos tarnyba savivaldybės teritorijoje įgyvendina pagrindines Jungtinių Tautų Organizacijos 1989 metų Vaiko teisių konvencijos nuostatas, vykdo vaiko teisių apsaugą, įstatymų nustatyta tvarka gina vaiko teises ir teisėtus interesus, organizuoja ir prižiūri be tėvų globos likusių vaikų globą (rūpybą).
Vedos – seniausieji indų tekstai sanskrito kalba, sukurti arijų genčių apie II tūkstantmečio prieš Kristų vidurį. Veda sanskrito klaba reiškia šventąjį žinojimą, mokslą. Seniausios vedos yra Rigveda (himnai), Jadžurveda (aukojimo formulės), Samaveda (maldos) ir Atarvaveda (užkeikimai). (Religijotyros žinynas / sud. R. Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991)
Veikimo laisve vadiname žmogaus išorinę veikimo erdvę, t. y. tas jo veiklos tikslų realizavimo galimybes, kurias lemia išorinės aplinkybės. Veikimo laisvė priklauso ir mūsų fizinės konstitucijos, ir nuo įvairiausių ekonominių, politinių, šeimyninių, kultūrinių ir kitokių aplinkybių. Žinoma, dauguma žmonių nori turėti kaip galima didesnę veikimo laisvės erdvę, siekti tikslų savo pasirinktu būdu kartu su kitais ar vieni. Jie nori turėti optimalias laisvai pasirinktų tikslų realizavimo, interesų ir poreikių tenkinimo galimybes. Niekas nenori, kad tikslai būtų primetami.
Laisvės reiškimosi erdvę (pirmiausia veikimo laisvės prasme) laiduoja šiuolaikinės žmogaus teisės, kurios kaip laisvės teisės yra saugos teisės, turinčios apsaugoti nuo (politinės ar socialinės prievartos) ir garantuoti laisvą veiklos sričių pasirinkimą, o kaip pagrindinės socialinės teisės jos privalo užtikrinti socialines prielaidas, kad kiekvienas žmogus turėtų bent minimalią konkrečią laisvę. Veikimo laisvė etiniu požiūriu yra svarbi, nes daugelis dorovės normų įpareigoja mus ne tik gerbti, bet skatinti ir plėsti kitų žmonių veikimo laisvę.
Žinoma, ši veikimo laisvė iš esmės yra empirinio pobūdžio. Empirizmas jos neginčija ir ji visiškai suderinama su galutine gamtinio priežastingumo praktikos kaip empirinio sąryšio samprata. Nieko nekeisdami ją galime pripažinti ir gyvūnams „laisvoje Dievo gamtoje“. (A. Anzenbacheris)