Arvydas Marijus Šliogeris (g. 1944 m. rugsėjo 12 d. Panevėžyje) – žinomas lietuvių filosofas. Gimė ir užaugo mokytojų šeimoje. Tėvas mokė lotynų, vokiečių kalbų, motina – braižybos, geografijos. Šeima gyveno sodyboje miesto pakrašty, turėjo nedidelį ūkį. A. Šliogeris aukso medaliu baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą. 1962–1967 m. studijavo Kauno politechnikos institute Cheminės technologijos fakultete. 1973 m. Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje studijavo aspirantūroje. 1970 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje, 1973–2012 m. dėstė filosofiją, 1979 m. jam suteiktas docento, 1987 m. filosofijos mokslų daktaro laipsnis. 2003–2012 m. VU Filosofijos katedros vedėjas, nuo 2012 m. profesorius emeritas. 1990 m. vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų. Nuo 2007 m. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (filosofija).
Arvydas Šliogeris yra parašęs (ar bendraautorius) apie dvidešimt knygų. Jis šiuolaikinės lietuvių filosofijos tradicijos kūrėjas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, eseistas, klasikinių filosofinių tekstų vertėjas, išvertęs K. Poperio, M. Heidegerio, G. Hėgelio, A. Šopenhauerio, F. Nyčės, H. Arendt, A. Kamiu, K. Markso veikalų.
1992 m. Arvydui Šliogeriui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija; 2010 m. – Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Negatyvumo problema filosofijoje (1996–2009)“. Arvydas Šliogeris vienas laisviausiai mąstančių Lietuvos žmonių, Atgimimo metais aktyviai reiškėsi publicistikoje. Viešojoje erdvėje pagarsėjo aštriais, vaizdingais, neretai kontroversiškais pasisakymais. Šiam filosofui būdingas hierarchinės visuomenės struktūros vertinimas ir egalitarizmo (žmonių lygybės idėjos) kritika. Kritikavo referendumo procesą kaip neatitinkantį jo pažiūrų, nes jame balso vertė nepriklauso nuo žmogaus socialinės padėties.
2005 metais ruošiant dvitomį Niekis ir Esmas filosofą užvaldė nauja aistra – fotografija, kuri natūraliai skatino pereiti nuo bedaikčio žodžio prie bekalbio daikto. Mes sakome, kad jis filosofas, mąstytojas, o jis paprastai atsako esąs matytojas. Fotovaizdai, atrodo, organiškai įsiterpia į filosofo rašomus tekstus, ypač eseistinius, kurie sudaryti tarsi iš fragmentų. Per pastaruosius metus susiformavo jo savitas dalykų matymas, išeities taškas, nusakomas žodžiais „aš matau“, o tai, pasak jo, filosofinio susitikimo su pasauliu pirminė ir paskutinė sąlyga. Taip gimė išskirtinė knyga, kurią A. Šliogeris pristatė 2009 m. spalio 28 d. Vilniuje – „Melancholijos archipelagai. Žodžiai ir vaizdai“. Knygoje – per pusšimtis kruopščiai atrinktų 2006–2008 metais filosofo darytų fotografijų, greta kurių filosofinės esė. Knygoje netikėtu rakursu pateikti vaizdai rodo filosofo meilę Lietuvai ir jos gamtai, filosofo akimis įžvelgtą lietuviškojo peizažo grožį.
Adomo vardas kildinamas iš hebrajiško žodžio „Adam“ arba „Adamah“. Hebrajiškai „Adam“ reiškia „raudona“, o „Adamah“ – „žemė“. Todėl daugelis etimologinių šaltinių Adomo vardą sieja su raudonu moliu, iš kurio esą jis buvo nulipdytas kaip pirmasis žmogus. O senovės hebrajų kalbos studijų šaltiniai atkreipia dėmesį, kad tikslesnis aiškinimas būtų „kraujas ir žemė“. Patikslinama, kad hebrajų „Adamah“ – moteriškosios giminės žodis, reiškiantis žemę, todėl vargu ar galėjo būti vyro vardas. Be to, senovėje vardas ne tik reiškė, kaip tas asmuo šaukiamas, bet ir nurodydavo asmens kilmę bei savybes. Neabejotina, kad Adomas – „žmogus iš žemės“, taigi visos žmonijos pradžios simbolis.
Agapė (agape) – besąlygiška, pasiaukojanti, dovanojanti meilė, nukreipta į visus žmones.
Agnostikas – agnosticizmo šalininkas. Agnosticizmas (gr. agnostos – nepažinus), Huserlio pradėtas vartoti terminas – teorija, kuri laiko neišsprendžiamu klausimą apie tai, kas yra metafiziška, o ypač – kas yra Dievo buvimas ir esmė.
Agnosticizmas yra artimas pozityvizmui, nes metafizinį pažinimą sieja su empirinio mokslo kriterijais, be to, skepticizmui, kuris, tiesa, tik kraštutine savo forma, apskritai neigia daiktų pažinumą.
Toks žmogiškojo pažinimo susiejimas tik su apraiškų (fenomenų) pažinimu faktiškai yra ne kas kita kaip viso žmogiškojo pažinimo susiejimas tik su moksliniu pažinimu, suprastu vien atskirųjų mokslų (ar dar tik gamtos mokslų) prasme. Negatyviai toks žmogiškojo pažinimo traktavimas reiškia metafizinio, arba filosofinio, pažinimo išskyrimą, realaus pažinimo vertės paneigimą. Realu tėra tai, ką juslės (betarpiškai ar per instrumentus) rodo. Realus tėra mokslinis pažinimas, kuris apsiriboja jusliniais duomenimis – apraiškomis. Visokia pastanga peržengti patirties ribas – tuščia. Nėra ko dėl metafizikos „draskytis“. Vienintelis sąžiningas atsakymas: ignoramus et ignorabimus, nežinome ir nežinosime – tai agnosticizmas, arba giliojo tikrovės pagrindo nepažįstamumo teigimas. (J. Girnius)