Jonas Balčius (gimė 1943 m.) – humanitarinių mokslų daktaras, profesorius.
1969 m. baigė Vilniaus universitetą, 1986 m. apgynė disertaciją tema Prano Dovydaičio visuomeninės ir filosofinės pažiūros 1910–1940 m.
Dirbo Vilniaus pedagogikos universiteto Pedagogikos psichologijos fakulteto Etikos didaktikos katedros vedėju nuo 2000 iki 2011 m.
Nuo 2005 m. dėstė ten pat kaip docentas, 2007 m. tapo profesoriumi, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos administracinės komisijos pirmininku.
Nuo 1991 m. taip pat dirbo Lietuvos kultūros tyrimų instituto Praktinės filosofijos skyriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 2003 m. žurnalo „Logos“ redakcinės kolegijos narys. Žurnalo „Naujoji Romuva“ redakcinės kolegijos narys.
Domėjimosi sritys: etikos istorija, filosofijos istorija, lietuvių etinės minties klausimai.
Svarbiausios publikacijos:
Lietuvos filosofijos ir etikos istorijos metmenys. Vilnius, 2009.
Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė. Vilnius, 2005.
Dorovinis asmenybės ugdymas Antikos filosofijoje. Vilnius, 2004.
Doroviniai tautos ir valstybės vienybės pagrindai / Lietuvių tautos tapatybė: tarp realybės ir utopijos. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007.
Antanas Maceina – filosofas, etikas ir pedagogas. Vokiečių kalba iš Bildungs - und Kulturmanagement. Frankfurt am Main: Lang, 2008.
Jonas Balčius yra žinomas ir kaip poetas. 2008 m. išleido poezijos knygą Ir kaip akmens tyla.
Juozas Girnius (1915–1994) – lietuvių filosofas. Gimė Utenos rajone. Lankė Sudeikių pradžios mokyklą, Utenos gimnaziją.
Studijavo Kaune VDU Teologijos ir filosofijos fakultete filosofiją, pedagogiką ir psichologiją. Lankė Stasio Šalkauskio ir Prano Kuraičio filosofijos kursus. 1936–1937 m. studijavo Belgijos katalikų universitete Louvaine, kitais mokslo metais – Freiburge (Vokietijoje) ir Sorbonos universitete bei College de France Paryžiuje. Freiburge lankė Martino Heidegerio paskaitas ir seminarą. Lietuvoje mokytojavo Kauno aklųjų institute, nuo 1941 08 01 buvo paskirtas VDU Filosofijos seminaro vyr. asistentu. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, nuo 1949 metų – JAV. Išleido penkias knygas: Laisvė ir būtis (1953), Tauta ir tautinė ištikimybė (1961), Žmogus be Dievo (1964), Idealas ir laikas (1966), Pranas Dovydaitis (1975). Redagavo Lietuvių enciklopediją, žurnalą Aidai, kurį laiką vadovavo Ateitininkų federacijai.
J. Girniaus filosofija skleidžiasi tarp dviejų pamatinių įtampų – jo katalikiškojo tikėjimo ir egzistencinio mąstymo kryptingumo. Žmogus, anot Girniaus, nėra vien gamtinė būtybė. Jis turi ir dvasinį pradą, rodantį laisvės galimybę. Laisvė padaro žmogų moraline būtybe, tačiau palieka ir kaltės galimybę. Tyrumo ilgesys, kaip ir amžinybės ilgesys, tampa egzistenciniu žmogaus rūpesčiu. Tačiau jei Dievo nėra, kas gali žmogui kaltes atleisti? – retoriškai klausia Girnius, polemizuodamas su ateistiniu egzistencializmu.
J. Girnius daug dėmesio skyrė žmogaus problematikai literatūroje. Filosofija jam tapo atrama interpretuojant literatūros tekstus. Filosofo sūnus Kęstutis Girnius pastebi: „Jo nuomone, Dostojevskio, Folknerio ir kitų rašytojų veikaluose žmogaus sielos užkaboriai geriau atskleisti negu daugelio filosofų schemiškuose darbuose, tad iš tokių rašytojų filosofas gali sukaupti daug medžiagos filosofiniams svarstymams.“
„Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14–15): šis Dievo pareiškimas yra asmeniško Dievo vardo Jahveh ištaka. „Jahveh“ – tai veiksmažodžio „hajah“ (liet. „būti“) vienaskaitos trečiasis asmuo: jis yra. Taigi Jahveh (Jahvė) reiškia „Jis Yra“. Kalbėdamas apie save Dievas vartoja pirmąjį vienaskaitos asmenį, t. y. Aš Esu. Vardas Jahvė nepabrėžia amžinosios Dievo būties, bet yra nuoroda į Dievo įėjimą ir Artumą istorijos įvykiuose. Taigi galėtume sakyti, kad vardas Jahvė apreiškia Dievą, kurio vardas „Aš Esu“ {įvykiuose dėl jūsų}. Septuaginta ji vertė „Kyrios“, o Vulgata „Dominus“ – abu žodžiai reiškia „Viešpats“. Dievo vardą „Jahvė“ verčiame „Viešpats“ ir rašome didžiosiomis raidėmis – VIEŠPATS. Žydai iš pagarbos šiam Dievo vardui ilgainiui jo nebetarė ir nūdien netaria, bet vietoj jo ir nūdien sako Adonai, kurį versdami rašome „Viešpats“.
Jausmingumas – mūsų gebėjimas išgyventi, pajausti kitos lyties asmenį jausmais, emocijomis.