Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre, 1905–1980) – prancūzų filosofas ir rašytojas, ateistinio egzistencializmo atstovas. Gimė Paryžiuje, jūrų karininko šeimoje; tėvui anksti mirus, buvo motinos auklėjamas. 1928 m. baigęs mokyklą mokytojavo keliuose licėjuose, o 1935 m. persikėlė į Paryžių dėstyti filosofijos Konkorseto licėjuje (dėstė iki 1951 m.). 1939 m. pašauktas į kariuomenę, 1940–1941 m. buvo vokiečių karo belaisviu. Paleistas dalyvavo prancūzų Pasipriešinimo sąjūdyje prieš vokiečius. Po II pasaulinio karo 1945 m. įsteigė kultūros ir politikos mėnesinį žurnalą Modernūs laikai. 1949 m. vedė filosofę ir rašytoją Simoną de Beauvoir. 1964 metais atsisakė pasiūlytos Nobelio premijos.
Filosofiškai Sartrą brandino Hėgelio dialektika, Huserlio fenomenologija ir ypač Heidegerio egzistencinė ontologija. Pats Sartras savo filosofiją vadina egzistencializmu kaip ateistiniu humanizmu, lygiai atsiribodamas ir nuo materializmo, ir nuo teizmo. Tradiciškai ateizmas rėmėsi materializmu, o Sartras kritikuoja materializmą kaip pozityvizmu pridengtą metafiziką. Kad ir koks materializmas būtų, jis niekada nepajėgia išaiškinti laisvės: „Materializmas stengiasi visą laisvę įdėti į daiktus, o ne į žmogų; tai yra absurdiška.“ Kaip dėl laisvės Sartras atmeta materializmą, taip dėl laisvės jis paneigia ir Dievą. Žmogiškoji egzistencija yra pati laisvė, nes „egzistencija eina pirma esmės“. Žmogus yra „pasmerktas laisvei“ neturėti iš anksto duotos prigimties, o turi pats ją savo egzistencija susikurti. Užuot buvęs objektyvių vertybių pasaulyje, žmogus turi pats jas susikurti. Tai ir daro žmogų atsakingą už save patį. Dar daugiau: laisvė pasmerkia žmogų absoliučiai atsakomybei „nešti viso pasaulio svorį ant savo pečių“. Nesant Dievo, žmogui visos galimybės atviros, bet kaip tik ši laisvė be Dievo jį įpareigoja įprasminti savo gyvenimą .
M. Heidegerio ir K. Jasperso dėka egzistencializmas jau anksčiau buvo pradėjęs kilti kaip XX a. būdinga filosofijos srovė. Satras iš filosofinės srovės egzistencializmą padarė sąjūdžiu, pasiekiančiu plačiąją viešumą. Išpopuliarinti egzistencializmą padėjo ir tai, kad Sartras reiškėsi ne tik filosofiniais veikalais, bet ir literatūriniais kūriniais, kritiniais ir publicistiniais straipsniais, paskaitomis ir kt. Gyvai pasisakydamas ir aktualiais visuomeniniais klausimais, Sartras atstovavo radikaliems kairiesiems, dažnai (ypač iki vengrų revoliucijos) suartėdamas su komunistine linija.
Pagrindiniai Sartro filosofiniai veikalai: Būtis ir nebūtis (1943), Dialektinio proto kritika (1960); antrasis šio veikalo tomas išleistas 1985 metais po filosofo mirties. Kiti veikalai: Ego transcendavimas (1936), Vaizduotė (1936), Vaizduotės psichologija (1940), Emocijų teorijos apmatai (1939) ir kt. Po mirties (1983) taip pat išleista knyga Pastabos apie moralę, nagrinėjanti etines problemas.
Žodžio laisvė – saviraiška kalbėti viešai, skleisti informaciją, įsitikinimus, nuomonę be cenzūros, išskyrus kalbas, jeigu jos gali būti žeidžiančios, kursto nesantaiką ar pavojingos visuomenei.
Įvairiose gyvenimo srityse laisvė pasireiškia įvairiais pavidalais: spaudos ir žodžio laisve viešai skelbti savo ir kritiškai vertinti svetimas pažiūras, organizavimosi laisve ir t. t. Visos laisvės susijusios. Laisvė pažeidžiama, jei ji kurioje nors srityje paneigiama. Laisvei laiduoti nepakanka nevartoti tik tiesioginės prievartos, reikia sukurti ir tokias sąlygas, kad atskiri individai iš tiesų galėtų laisve naudotis.
Net pačioj laisviausioj santvarkoj niekas nėra automatiškai laisvas. ...Nė laisviausia santvarka negali priversti, lyg kokiam darbui, tų, kurie patys savo laisvę išblėsina sustingdami papročiuose, nekritiškai suklupdami prieš autoritetus, atsakomybę pakeisdami paklusnybe, iš dvasinio tingumo savo pažiūromis laikydami tai, kas tėra kitų (prenumeruojamo laikraščio, vadinamosios „laiko mados“ ir pan.) propaguojami dalykai. Nėra laisvės be mąstymo. (J. Girnius)