Imanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724–1804) – vokiečių filosofas. Gimė Karaliaučiaus amatininko šeimoje. Žymūs Vokietijos universitetai siūlė jam filosofijos katedras, bet savo gyvenimą Kantas susiejo su Karaliaučiaus universitetu ir šiuo miestu. Kantas garsėjo punktualumu ir sėslumu – beveik niekada iš Karaliaučiaus taip ir neišvyko. Filosofas palaidotas pačiame Karaliaučiaus centre – prie katedros.
Kanto etika buvo posūkis etinių idėjų istorijoje. Kantas parodė moralės savarankiškumą – jos autonomiją. Kanto nuomone, moralės dėsniui suprasti pakanka žmogaus proto. Moralės nebūtina grįsti nei išoriniais autoritetais, nei praktiniais pavyzdžiais. Moralė yra kaip tik ta sritis, kurioje žmogus tampa laisvas ir savarankiškas, nes jo poelgiams impulsą suteikia vidinė jėga – valia. Kanto požiūriu, žmogus iš prigimties nėra geras ir jo valia ne visada yra gera. Tik siekimas vykdyti pareigą sutampa su gera valia. Gerą valią žmogus parodo tada, kai jis elgiasi taip, kaip reikalauja protas, neatsižvelgdamas nei į polinkius, nei į laimę. Taip Kantas pirmą sykį etikos istorijoje (skirtingai nuo Aristotelio ir Tomo Akviniečio) moralę atskiria nuo laimės. Laimė, anot Kanto, labai individuali. Ji vaizduotės, o ne proto vaisius. Net eudemonistai laimės sąlygas aiškina labai nevienodai. Moralės principai, anot Kanto, turėtų būti vienodi visiems. Su gera valia susietas protas ieško bendriausių taisyklių. Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Tokias elgesio taisykles Kantas vadina maksimomis. Individas maksimas formuluoja taip, kad jos įgautų bendrų dėsnių – imperatyvų – formą. Kantas išskiria hipotetinius ir kategorinius imperatyvus. Hipotetiniai imperatyvai – tai elgesio normos siekiant kokio nors konkretaus tikslo. Kategorinis imperatyvas – tai gryna moralės dėsnio forma, galiojanti bet kur ir bet kada. Šis dėsnis reikalauja, kad individas elgtųsi taip, kad jo asmeninio elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu elgesio dėsniu. Žmogaus orumą, jo protą individui reikėtų gerbti ne tik savyje, bet ir kituose. Kita kategorinio imperatyvo samprata teigia, kad reikėtų, jog kiekvienas elgtųsi taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose visada matytų tikslą, o ne vien priemonę. Trečia kategorinio imperatyvo formuluotė derina individo valios laisvę su daugumos valia. Ji skatina žmogų elgtis taip, kad į savo valią jis galėtų žiūrėti kaip į visuotinės teisės kūrėją. Asmens galimybė laikytis kategorinio imperatyvo rodo žmogaus autonomiją bei laisvę. Nors teorinis protas laisvės neįrodo ir laiko ją tik idėja, praktiniam protui ji yra kažkas tikra. Laisvę praktinis protas suvokia kaip postulatą, patiki, kad ji yra. Tai liudija ir sąžinės fenomenas. Jei žmogus nesuvoktų savęs laisvo ir galinčio elgtis pagal kategorinį imperatyvą, jis viską galėtų paaiškinti empiriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis – tada jo neturėtų kankinti sąžinė. Bet sąžinė graužia, ir tai rodo, kad nepaisydamas aplinkybių žmogus turėjo galimybę pasielgti ir kitaip – pagal moralės dėsnį.
Du svarbiausi Kanto etikos traktai – Praktinio proto kritika ir Moralės metafizikos pagrindai – išversti į lietuvių kalbą.
Idealizmas (gr. idea – išvaizda, forma; idėja), pagrindinis požymis Vakarų Europos metafizikos, būties ir pažinimo srityse teikiančios pirmenybę formuojančiai idėjai, o ne tiesiogiai suvokiamiems daiktams (reiškiniams). Pagal tai, kaip „idėja“ filosofiškai interpretuojama, skiriamos įvairios idealizmo kryptys ir atmainos. Reikšmingiausios iš jų yra:
1. Ontologinis, arba platoniškasis, idealizmas. Jam idėja – tai proto pažinime iš anksto pamatytas pastovus antjuslinis vaizdas to, kas yra matoma kintamame, per jusles įgyjamame patyrime. Šis nuo Platono einantis dviejų būties sričių – atskirų juslėmis suvokiamų laikinų („realių“) daiktų (mundus sensibilis) ir antjuslinių, pastovių ir visuotinių („idealių“) esmių (mundus intelligibilis) – skyrimas sudaro metafizikos pagrindą.
2. Teologinis idealizmas idėjas laiko amžinuoju Dievo kūrėjo planu (Augustinas, Tomas Akvinietis). Idėjos – pastovios dieviškosios dvasios mintys, kurios yra laike kintamų sukurto pasaulio daiktų pagrindas, todėl šie – laikini ir pažinūs.
3. Naujųjų laikų (Dekarto, Loko, Hiumo) filosofinis psichologinis idealizmas idėją supranta kaip vaizdinį, kuriuo pasaulio daiktai reprezentuojami žmogaus sąmonėje. Sąmonės pasaulis ir tikrovės pasaulis aiškiai skiriami. Dabar idėja priklauso subjekto sričiai, vidui ir dėl atitikimo galios siejasi su išore, objektyvybe. Idealizmas tampa subjektyvumo filosofija.
4. Kanto pagrįstas transcendentalinis idealizmas. Čia idėja iš realaus psichinio vaizdinio virsta apriorine sąmonės galimybės sąlyga. Sąmonės pasaulis peržengiamas, tiesa, ne (vėl) į kažkokį „anapus“ (Dievo minčių sritį), o atgal į iš anksto įsisąmonintą baigtinio subjektyvumo struktūroje glūdinčią bet kokio galimo baigtinio pažinimo galiojimo pagrindų sritį. Taigi šio idealizmo idealusis pasaulis yra baigtinio, t. y. objektinio patyrimo galimybės sąlygų ir baigtinės, t. y. save su dorovės normomis siejančios veiklos sfera. Tačiau idėja tikrąja žodžio reikšme reiškia proto sąlygas – patyrime niekada nerandamos visybės, kuri kaip būtinas reguliatyvas vadovauja teoriniam ir kaip būtina norma praktiniam pažinimui, projektus.
5. Absoliutusis, kitaip dar vokiečių, idealizmas (Fichtė, Šelingas, Hėgelis). Grįždamas prie subjektyvumo, jis orientuotas ne, kaip Kanto filosofijoje, į baigtinio, o į bet kokio pažinimo pagrindus: subjektyvumas atranda ir suvokia save iš esmės kaip absoliutas. Pereidamas savo sąmonės formą, jis prieina ne tik prie proto idėjų, kaip reguliatyvių pažinimo sąlygų, bet suvokia save patį kaip tą idėją, kaip tą vieną absoliutų ir imanentišką vienovės pagrindą, iš kurio kaip laisvos iškyla visos skirtybės (empirinis subjektas ir objektas, dvasia ir gamta, gamta ir istorija ir kt.).
(A. Halder. Filosofijos žodynas.Vilnius: Alma littera, 2002. P. 89)
Ikonografinis tipas – pasikartojanti kompozicijos schema, kurioje užfiksuotos vaizduojamų šventųjų asmenų pozos, gestai ir simboliai, perteikiantys konkrečią teologinę idėją. Pavyzdžiui, Marijos su kūdikiu Jėzumi atvaizdų iknografiniai tipai gali būti įvairūs: bizantiški – Hodegetria (rodanti kelią), Eleusa (gailestingoji, švelnioji), Kyriotisa (valdovė); vakarietiški – Maesta (Marijos didybė), Regina Coeli (Dangaus Karalienė), Mater Humilitatis (Nuolankumo Motina) ir kiti.
Individualizmas (priešingybė − kolektyvizmas) apibūdina tam tikroje visuomenėje vyraujantį santykį tarp individo ir kolektyvo.