is desktop

Žinynas

Radikalus

1. pagrindinis, esminis, griežtas: radikalūs pakitimai, radikali reforma, radikalios priemonės;
2. kraštutinių pažiūrų, ryžtingas, griežtas: radikalus žmogus.

Peržiūrėta: 183

Refleksija (lot. reflexio – atgręžimas, perstatymas)

1. gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize;
2. mintis, kuri kilo pamąsčius, pasvarsčius;
3. filos. pažinimas, kurio objektas yra pats pažįstantysis subjektas; savęs pažinimas.

Peržiūrėta: 185

Reinkarnacija

Reinkarnacija – eschatologinė mirusio žmogaus sielos persikūnijimo koncepcija. (Religijotyros žinynas / sud. R. Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991)

Peržiūrėta: 146

Reliatyvizmas

Reliatyvizmastai minimalistinės pažinimo teorijos požiūris, kad nėra visuotinių tiesų, nes kiekviena tiesa kinta, pvz., sofistų reliatyvizmas. Antikos laikų reliatyvistu laikomas Protagoras (481–411 pr. Kr.). Daugelis filosofų pažinimui kėlė maksimalius reikalavimus, norėjo, kad jis būtų visuotinis, objektyvus, tikras, ir drauge buvo įsitikinę, kad žmogiškasis žinojimas pajėgus tuos reikalavimus patenkinti. Sofistų nuostata kitokia: reliatyvizmas buvo nepasitikėjimo žinojimu išraiška, jų nuomonė apie žmogaus pažintines galias buvo neigiama, jie manė, jog žinojimas vos gali įvykdyti minimalius reikalavimus. Pasak Protagoro, mūsų pažinimas yra santykinis, nes remiasi suvokimu, o tą patį daiktą skirtingi žmonės suvokia skirtingai.

Protagoro reliatyvizmas turėjo antropologinį atspalvį. Jo šūkis buvo: Žmogus yra visų daiktų matas. Tai vienintelis sakinys, išlikęs iš svarbiausio jo veikalo. Jis reiškia: koks atsakymas į kiekvieną klausimą yra teisingas, priklauso nuo atsakančio žmogaus. Todėl atsakymai į tą patį klausimą visada gali būti prieštaringi. Protagoras savo specialiame veikale net buvo surinkęs tokių „antilogijų“. Veikalas dingo, bet jį atstoja straipsnis Dvejopi teiginiai, parašytas nežinomo sofisto, kuris, sekdamas Protagoru, norėjo parodyti, kad požiūriai į gėrį ir blogį, teisingumą ir neteisingumą yra santykiniai. Pvz., liga yra kartu ir gera, ir bloga; ji bloga ligoniui, bet gera daktarui (W. Tatarkiewič).

Naujaisiais laikais I. Kantas teigia „daiktų savaime“ nepažinumą ir pažinimo priklausomybę nuo subjekto, tačiau, remdamasis subjekto antiindividualistine (transcendentine) samprata, jis siekia kartu garantuoti privalomą „daiktų mums“ (reiškinių, objektų) tiesą ir visuotinį vieną principą visiems vertinimams ir taip pasiekti (teorinį mokslinį bei dorovinį praktinį) objektyvumą. Naujesniosios mokslo, pažinimo ir veiklos teorijos, kitaip negu ši „spekuliatyvi“ transcendentinė apriorinė prielaida, taip pat ir reliatyvistinis neapibrėžtumas, mėgina rasti atsparą siedamos objektyvios realybės ir norminio galiojimo prasmę su pagrindiniais vaizdiniais (paradigmomis; T. S. Kunas), su (nepaneigtomis) patikimomis hipotezėmis (K. Poperis), su konsenso siekiančiais diskursais (J. Habermasas), su ribų teorijomis bei jų „galutinai neištirta ontologija“ (W. V. Kvinas), nes tiesa, šiaip ar taip, nebeįsivaizduojama „kaip gatavo pasaulio atitikmuo“. Kalbant apie Kantą ir minėtas kryptis, neretai vartojamas ne reliatyvizmo, o reliacionizmo terminas.

Peržiūrėta: 201