Nelsonas Mandela (angl. Nelson Rolihlahla Mandela, 1918 m. liepos 18 d. – 2013 m. gruodžio 5 d.) – pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentas. 1993 m. Nelsonas Mandela apdovanotas Nobelio (taikos) premija.
N. Mandela buvo aršus antiapartheidistas. Nuo pat jaunystės dalyvavo Pietų Afrikos Respublikos Afrikos nacionalinio kongreso (ANK) veikloje. Jis organizuodavo ginkluotus pasipriešinimus, rengdavo sabotažus prieš baltųjų rasistinę politiką. 1955 m. birželio 26 d. sušauktas visų demokratinių jėgų liaudies kongresas priėmė Laisvių chartiją. Tačiau 1956 m. baltųjų policija suėmė 156 ANK lyderius. 1960 m. buvo uždrausta ANK, 1962 m. Demokratų kongreso veikla, jų lyderiai suimti. 1962 m. rugpjūčio 5 d. buvo suimtas ir vienas iš jaunųjų lyderių – Nelsonas Mandela. Už sabotažo prieš kariuomenę, vyriausybę ir civilius žmones organizavimą N. Mandela 1961–1963 m. buvo kelis kartus suimtas ir uždarytas į kalėjimą. 1964 m. 27 metams įkalintas Robben salos kalėjime. Išleistas tik 1990 m.
Suėmus lyderius ANK nusprendė imtis ginklo. Ginkluotoje kovoje padėjo Pietvakarių Afrikos liaudies organizacija SWAPO. Suderinti veiksmai, viso pasaulio palaikymas, demokratijos pradai, atsiradę baltųjų afrikiečių politikoje, 1986 m. ANK atvedė į pergalę. N. Mandela 1994 m. buvo išrinktas pirmuoju juodaodžiu PAR prezidentu, o ANK pasuko reformistiniu keliu. N. Mandela vadovavo šaliai iki 1999 m. Mandela mirė 2013 m. gruodžio 5 d. nuo plaučių ligos.
Nepaisant kontroversiškumo, N. Mandela yra vienas žinomiausių ir gerbiamiausių žmonių pasaulyje, gavęs daugiau kaip šimtą apdovanojimų.
Nihilizmas (lot. nihil – niekas). Šis terminas pirmą kartą pavartotas XVIII a. pabaigoje (F. H. Jakobis), o ypač išpopuliarintas XIX a. Nihilizmas gali būti apibrėžiamas kaip tai, kas visa laiko nieku, t. y. nurodo niek(i)o patirtį. Nihilizmas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės epochos, paprastai įvardijamos kaip postmodernioji, bruožų reiškia tam tikro ontologinio ir vertybinio pagrindo netekimą bei netikrumo ir laikinumo situacijos įsigalėjimą. Tai rodo aukščiausių vertybių nuvertėjimas, intelektualinis ir moralinis reliatyvizmas, tikros ir universalios tiesos idėjos praradimas, linijinės istorijos sampratos pabaiga. Nihilizmas, viena vertus, traktuojamas kaip istorinis fenomenas, t. y. kaip istorinė neišvengiamybė (Nyčė), kita vertus, kaip reiškinys, išskirtinai būdingas mūsų gyvenamajam laikotarpiui (Bodleras). Nyčės nihilizmas yra paženklintas religinių konotacijų (Dievas mirė!). Todėl nihilizmo fenomenas iškyla kaip daugiabriaunis ir daugiaformis, taigi kaip tam tikra problema, reikalaujanti apmąstyti pačią šio reiškinio, būdingo visai Vakarų Europos kultūrai, esmę. (J. K. Barevičiūtė)
Lietuvoje Arvydo Šliogerio filosofija neabejotinai yra išskirtinis Lietuvos filosofinės kultūros faktas. Sykiu akivaizdu, kad Šliogerio filosofijai svarbus negatyvusis mąstymas nihilizmo „tema“. Knygos Niekio vardai ir Niekis ir Esmas – tai ne vien „maištas prieš nihilizmą“, bet ir bene pats radikaliausias Vakarų metafizikos užginčijimas, taip pat postmetafizinio mąstymo užginčijimas. Šliogerio pozicijos radikalumas pirmiausia paremtas tuo, kad jis užginčija Būtį kaip pirminę metafizinę duotį: Niekis, o ne Būtis yra pirmoji metafizinė duotis. Kita filosofinė Šliogerio mintis yra naikinimo skelbimas. Esmingiausia yra tai, kad kasdienis žvilgsnis į daiktus parodo savo plėšrumą – savo naikinantį pobūdį. Žmogus esąs Niekio Sūnus, nes jam esąs būdingas perteklinis naikinimas. „Todėl, – sako Šliogeris, – žmogus yra nihilistas ne kada nors ar kur nors, bet esmingai, visada ir visur.“ Todėl ir nihilizmas esąs ne kokia nors „teorija, įsitikinimas ar poza, o sudaro žmogaus, kaip Niekio Sūnaus, metafizinį branduolį. Šliogeris yra paskelbęs, kad Niekio ir Esmo paantraštė galėtų būti Prieš nihilizmą. Nihilizmas Šliogeriui tad yra „diagnozė“ – metafizinė Vakarų mąstymo diagnozė; tačiau nihilistinis jam yra mąstymas, kuriam "ne Niekis yra tapęs Būties duoties būdu, o kaip tik mąstymas, kuriam Būtis visada buvusi Niekio duoties būdas". Kitaip tariant, Šliogeris Vakarų mąstymo nihilistinę diagnozę skelbia šio mąstymo pamatinio ontologinio principo užginčijimo kaina. (R. Šerpytytė)
Nikolas Makiavelis (Niccolò Machiavelli di Bernardo, 1469 m. gegužės 3 d. – 1527 m. birželio 22 d.) – Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas.
Nikolas Makiavelis gimė Florencijoje kilmingų, bet nusigyvenusių didikų šeimoje. Būdamas neturtingas, N. Makiavelis negalėjo įgyti universitetinio išsimokslinimo, tačiau, augdamas tarp Florencijos humanistų, jis išmoko lotynų kalbą ir studijavo senovės autorių raštus. Labiausiai jį domino politikos klausimai. Makiavelis ir pats anksti ėmė dalyvauti politiniame gyvenime. Žlugus fanatiškai Dž. Savonarolos veiklai, N. Makiaveliui atsivėrė kelias į Florencijos respublikos Dešimties tarybos sekretoriaus postą, kuriame jis išbuvo keturiolika metų. Jo, kaip politiko, energija ir darbštumas kėlė nuostabą: per tuos metus jis parašė keletą tūkstančių diplomatinių raštų, pranešimų, potvarkių, karinių įsakymų, įstatymų projektų.
Florencijos archyve išliko daugiau kaip keturi tūkstančiai jo ranka rašytų tarnybinių raštų. Be to, jis atliko apie trisdešimt diplomatinių kelionių su svarbiais įsipareigojimais pas imperatorių, Vakarų Europos valdovus, popiežių. Kaip liudija jo biografai, N. Makiavelis nebuvo žiaurus žmogus, nors savo raštuose jis ragino griebtis kraštutinių priemonių siekiant stiprinti valdžią. 1512 m., kai ispanai sutriuškino Florencijos respubliką ir į valdžią sugrįžo Medičiai, N. Makiavelis buvo suimtas, kankinamas, o paskui ištremtas į savo dvarą. Nušalintas nuo politinės veiklos, jis atsidėjo literatūriniam darbui, rašė politinius ir istorinius veikalus, dramas. N. Makiavelis išdėstė Renesanso valstybės filosofijos pradmenis.
Po keturiolikos tremties metų, 1526 m., kai Florencijai iškilo grėsmė būti ispanų pavergtai, N. Makiavelis tuoj pasiūlė savo paslaugas. Jis parengė miesto gynybos projektą, kuris buvo priimtas. Kai sukilusi Florencija nuvertė Medičių diktatūrą ir atkūrė Respubliką, N. Makiavelis pasiūlė savo kandidatūrą į jos kanclerio postą. Tačiau Didžiosios tarybos nariai per 1527 m. rinkimus jo neišrinko, nes tuo metu buvo populiarus šūkis: „Šalin filosofus, šalin mokslininkus!“ Patyręs pralaimėjimą per rinkimus, N. Makiavelis po dešimties dienų mirė Florencijoje. Palaidotas Santa Croce bazilikoje.
Iš N. Makiavelio kūrybos reikšmingiausi yra politiniai istoriosofiniai traktatai bei istorijos veikalai: Valdovas („Il Principe“, 1513 m., išleistas 1523 m.), Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą („I discorsi sopra la prima deca di Tito Livio“, 1517 m., išleista 1531 m.), dialogas Apie karo meną („Arte delle querra“, 1521 m.).