Utilitaristai. Iš Apšvietos kilusio naujųjų laikų utilitarizmo pagrindėju laikomas Dž. Bentamas (J. Bentham). Žymus utilitarizmo atstovas XVIII a. buvo Dž. Milis (J. St. Mill).
Bentamas utilitarizmą, apskaičiuotą ir visuotinį, apibendrino garsiąja formule: didžiausia laimė yra „daugiausia malonumų didžiausiam skaičiui žmonių“. Kad pasakytų, jog turimas omenyje ne apie iškart daikto suteiktas malonumas, o ir tolesni padariniai, jis rašė apie daikto naudą, tuo žodžiu pavadindamas malonumų, kokių tik galima iš to daikto gauti, visumą. Tad ir aukščiausiąjį gėrį jis apibrėžė dar kaip „naudą didžiausiam skaičiui būtybių“. Utilitaristui „naudingumo principas – tai toks principas, pagal kurį poelgis giriamas arba peikiamas atsižvelgiant į tai, ar jis padidina, ar sumažina suinteresuotų asmenų laimę“. Šis požiūris, ypač dėl to, kad nebūtų painiojamas su egoistiniu hedonizmu, yra žinomas utilitarizmo pavadinimu, kuris atsirado XVIII amžiuje, bet tik dabar visuotinai paplito.
Visą savo gyvenimą Bentamas buvo įsitikinęs utilitarizmo teisingumu, jo filosofijos pamatai niekada nekito – užtat kito jų politinis pritaikymas. Bentamas pradžioje mąstė kaip konservatorius, pabaigoje kaip radikalus liberalas. Lūžio metai buvo 1808-ieji, kai Bentamas susipažino su Miliu: šis nukreipė jį į liberalizmą. Jų vaidmuo filosofinės etikos istorijoje reikšmingas tuo, kad jie utilitarizmą suprato tiksliai, kiekybiškai, kad pritaikė jį politikai ir susiejo su liberalizmu.
Utilitaristai tikėjosi iš filosofijos praktinės naudos. Norėjo padaryti žmonių gyvenimą laimingą ir manė šį tikslą pasieksiantys kreipdamiesi į protą. Milis teigė, kad su žmonija galima viską padaryti, jei tik išmokysime ją skaityti. Iš filosofijos jis ketino padaryti „laimės fabriką“. Kartu tai būtų saugaus gyvenimo, lygybės ir laisvės fabrikas – tuos dalykus utilitaristai laikė neatsiejamais nuo laimės. Beje, saugumą jie vertino labiau nei lygybę, o laimę – labiau nei laisvę. Suprantama, kad laikydamiesi tokio požiūrio jie savąją (utilitarizmo) filosofiją pritaikė politikos reikmėms. (W. Tatarkiewič)
Utilitarizmas – etikos teorija, galutiniu tikslu laikanti visų žmonių laimės maksimizavimą ir kančios minimizavimą. Kitaip sakant, kuo daugiau laimės veiksmas suteikia, tuo jis pagal utilitarizmą yra moralesnis, o kančią sukeliantys poelgiai laikomi amoraliais. Poelgiai yra vertinami tik pagal jų pasekmes, todėl melavimas ir kiti dažniausiai smerkiami veiksmai utilitarizme gali būti laikomi moraliais, jei tik jie suteikia daugiau laimės nei kančios. Visų žmonių laimės ir kančios vertė utilitarizme yra vienoda – sava laimė utilitaristams yra svarbi tiek pat, kiek ir bet kurio kito žmogaus. Utilitarizmas yra laikomas pasekmizmo ir hedonizmo forma.
Yra daug skirtingų utilitarizmo formų. Tikslu gali būti laikoma ne laimė, o interesų patenkinimas. Gali būti atsižvelgiama ne tik į žmonių, bet ir į gyvūnų laimę. Laimė gali būti vertinama ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, intelektualiems malonumams suteikiant daugiau vertės nei fiziniams. Be to, kaip ir bet kuri etikos teorija, utilitarizmas smarkiai priklauso nuo juo besivadovaujančio žmogaus išminties, patirties ir kitų pažiūrų.