is desktop

Žinynas

Gautama Buda

Sidharta Gautama (Buda) ir jo aplinka

(Richardas Drummondas)

Sidharta Gautama, kuris buvo pavadintas Buda („praregėjusysis, nušvitusysis“) ir kuris tapo budizmo religijos pradininku, gimė apie 560 pr. Kr., o mirė sulaukęs aštuoniasdešimties. Gyveno šiaurrytinėje Indijoje kaip tik tuo metu, kai šis regionas garsėjo kaip vienas didžiausių pasaulio intelektualinės bei dvasinės veiklos centrų.

Gautama gimė pačioje ilgo induizmo religinės tradicijos raidos periodo pabaigoje. Kai prieš tūkstantį metų į Indiją iš šiaurės vakarų atkeliavo arijų gentys, ėmė dominuoti jų karinė bei politinė galybė ir įsivyravo jų religinė praktika. Religinė literatūra, Vedos, jau seniai buvo sukurta, o tuo metu jau egzistavo ir didžioji upanišadų dalis. Budizmas įsiterpė j šią ilgametę tradiciją kaip reformistinis judėjimas, kuris nors ir susilaukė pritarėjų, bet iš esmės buvo atstumtas, varomas šalin. Tačiau nuo I t-mečio pabaigos prasidėjo tikrasis budizmo klestėjimas jau už savosios tėvynės ribų.

Gautama užgimė kaip Kapilavastu radžos sūnus, buvo auklėjamas kaip princas. Jis anksti vedė ir turėjo sūnų. Sulaukęs dvidešimt devynerių metų, vidinio poreikio skatinamas, jis iškeitė išorinę rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Šį jo apsisprendimą, be jokios abejonės, nulėmė ilgalaikės jo aspiracijos siekti aukštesnių dalykų. Toks poelgis atitiko vidinę religinę orientaciją, kurią nurodė upanišados; be to, tais laikais Indijoje benamio klajoklio gyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas siekti dvasinės tiesos ir realybės.

Gautama, žinoma, vadovavosi religijos mokytojų nurodymais, tačiau atrodo, kad išėjęs iš namų pirmuosius šešerius ar septynerius metus jis praleido daugiausia pats pasirinkęs dvasinio tobulinimosi metodus. Šios religinės pratybos darėsi vis griežtesnės, vis asketiškesnės, pavyzdžiui, jis taip intensyviai badavo, kad jam nuo kojų nubyrėjo plaukai. Tačiau dar iki nušvitimo Gautamos pažiūros patyrė tikrą perversmą, jis suvokė tokio kraštutinio asketizmo dvasinį ir moralinį beprasmiškumą. Šitaip praregėjęs jis pasirinko kiek nuosaikesnius meditacijos bei tikėjimo išpažinimo metodus. Toks tai buvo konkretus jo prašviesėjimo kontekstas, tokia toji religinė patirtis, kuri pasirodė lemtinga visam tolesniam jo gyvenimui.

Patyręs nušvitimą, Buda pradėjo mokyti, netrukus jis įgijo ir mokinių, kurie sekė paskui jį pasirinkę benamio klajoklio gyvenimą ir misionieriaus tarnystę. Budos ir jo pasekėjų mokymas buvo skirtas paprastiems šio pasaulio žmonėms, ne tiems, kurie ketina rinktis vienuolio gyvenimą. Visa jų grupė gyveno medituodami bei misionieriaudami, o gyvastį palaikė rinkdami išmaldą. Faktiškai tai būta misionierių ordino; o jausmas, kad jų misija universali, kurį, be abejonės, įkvėpė Buda, neturėjo pavyzdžių ligtolinėje Indijos religinėje istorijoje. Tad, apsuptas mokinių, jis keliavo po Gango upės baseiną ir visą likusį savo gyvenimą skelbė žmones išlaisvinančią tiesą apie dharmą ir nirvaną.

Budos tikėjimas sutelktas į dharmą kaip dinamišką nirvanos apraišką šiame pasaulyje. Bičiulystė su dharma kaip su mylimąja ir tampa nuolat atsinaujinančio religinio gyvenimo pamatu tiek Budai, tiek jo mokiniams, vienuoliams ir pasauliečiams.

Peržiūrėta: 201

Generacinė galia

Generacinė galia [lot. generatio – gimdymas] skirta daugintis, gimdyti.

Peržiūrėta: 191

Gonadotropinis hormonas

Gonadotropinis hormonas (gr. gonas – lytinė liauka, trophos – maitinantis) – tai hormonas, kurį išskiria posmegeninė liauka (hipofizė). Gonadotropinai reguliuoja lytinių hormonų – estrogenų, progesterono ir androgenų – sekreciją.

Peržiūrėta: 239

Gonadotropinus atpalaiduojantis hormonas

Gonadotropinus atpalaiduojantis hormonas (angl. gonadotropin releasing hormone; santrumpa GnRH) išskiriamas pagumburio ir skatina posmegeninės liaukos (hipofizės) gonadotropinų sekreciją.

Peržiūrėta: 220