is desktop

Žinynas

K. Jaspersas

Karlas Teodoras Jaspersas (Karl Theodor Jaspers, 1883 m. vasario 23 d. – 1969 m. vasario 26 d.) – vokiečių psichiatras ir filosofas. 1909 m. baigęs medicinos studijas dirbo Heidelbergo psichiatrinėje klinikoje. 1913 m. habilitavosi psichologijos srityje, 1916 m. paskirtas Heidelbergo universiteto psichologijos profesoriumi, 1921 m. ten pat filosofijos profesoriumi. 1937 m. dėl politinių motyvų iš universiteto atleistas, 1945 m. vėl į jį grąžintas. 1948 m. priėmė Bazelio universiteto kvietimą ir persikėlė į Šveicariją.

Jaspersas į filosofiją atėjo iš psichiatrijos per psichologiją . Jis pats savo mąstymą vadina egzistencine filosofija. Jasperso egzistencinėje filosofijoje savotiškai susitinka Kantas ir Kierkegoru. Pagrindinė tezė, iš kurios srūva visas Jasperso mąstymas, yra kantinė „daikto savyje“ samprata: sava būtis yra nepažįstama. Pažįstame tik atskirus pasaulio objektus, bet niekada pačios būties, nes ji yra nebe objektas, o tai, kas gaubia visus objektus. Šiuo pagrindu Jaspersas atmeta kiekvieną metafiziką, kuri nori save laikyti ontologija, t. y. būties pažinimu. Tačiau atmesti ontologiją jam nereiškia nei apskritai filosofiją paneigti, nei metafizikos išsižadėti. Veikiau Jaspersas imasi ieškoti kito metafizikos pagrindo. Tradiciškai moralė ieškojo savo pagrindų metafizikoje.

Jasperso egzistencinė filosofija yra bandymas metafiziką pagrįsti morale. Bet čia Jaspersas remiasi nebe kantiniu kategorinio imperatyvo visuotinumu, o Kierkegoro religinės tiesos asmeniškumo samprata. Jaspersui filosofija yra nebe visuotinai galiojančio pažinimo sritis, o asmeninio tikėjimo („filosofinio tikėjimo“) išraiška. Pasak jo, visi loginiai keliai, kuriais žmogus siekia sugauti dievybę, „sudūžta“ ir šis sudužimas kreipia į transcendenciją. Negalime pažinti pačios transcendencijos, nes ji „kalba“ ne tiesiogiai, o tik per šifrus. Kiekvienas objektas yra ir šifras, jis yra daugiau, negu galime pažinti. „Visa, kas yra pasaulyje, yra simbolių medžiaga.“ Tačiau simbolinė šifrų kalba atsiskleidžia ne sąmonei apskritai, ne loginiam pažinimui, o tik egzistencijai, būtent moralinei žmogaus patirčiai. Transcendencija atsiskleidžia tik laisvei, o ne pažinimo prievartai. Laisvė liudija transcendenciją: „Jei nebūtų transcendencijos, tebūtų savivalė be kaltės.“ Bet, antra vertus, kad laisvė nebūtų sunaikinta, transcendencija turi likti „pasislėpusi“, nes „jei trancendencija būtų paprastai pažįstama, laisvė sunyktų dėl automatinės paklusnybės“. Iš šios nuostatos išplaukia, kad filosofija yra ne visuotinai galiojančio pažinimo dalykas, o laisvo tikėjimo, „meilėje išaugusio apsisprendimo“ išraiška. Filosofinės tiesos tikrybė yra ne loginė, o moralinė (egzistencinė). Atskirų mokslų tiesa galioja kaip visuotinis objektyvumas, filosofinė tiesa yra iš esmės „istorinė“, nelygstama tam, kuris ja save išreiškia, bet negalinti galioti visiems. Filosofinio mąstymo prasmė yra ne pažinimas, o „apeliavimas“ į mus, vidinis mūsų perkeitimas. Tam tikromis objektyviomis pažintimis filosofija mūsų nepraturtina, tačiau „padaro iš mūsų kitus žmones“. Filosofinės tiesos kriterijus yra veikiau jos komunikacinis atvirumas, o ne siekis visuotinai galioti. „Tiesa yra tai, kas mus sieja: tiesos versmė – komunikacija.“ Visą Jasperso filosofinį mąstymą stiprina kilnus humanistinis rūpestis, paremtas nepailstamu tiesos ieškojimu: „Tikėjimas žmogumi remiasi dievybės tikėjimu, per kurią žmogus yra.“ (J. Girnius)

Pagrindiniai veikalai: Epochos dvasinė situacija (1931), Filosofija (1932), Protas ir egzistencija (1935), Egzistencijos filosofija (1938), Kaltės klausimas (1946), Filosofijos įvadas (1950).

Peržiūrėta: 535

K. Levi-Strosas

Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss, 1908–2009) – prancūzų antropologas, etnologas, sociologas. Labiausiai žinomas kaip struktūralizmo „incesto“ teorijos, arba struktūrinės antropologijos, padedančios suprasti visuomenę ir kultūrą, plėtotojas.

Gimė nereligingų žydų šeimoje Briuselyje. Būsimo mokslininko tėvas Reimonas Levi-Strosas buvo dailininkas, vertėsi įžymių žmonių portretų tapyba. 1909 m. tėvai persikėlė į Paryžių. 1914 m. tėvas buvo pašauktas į Prancūzijos armiją, o motina Ema Levi apsigyveno savo tėvų namuose. Tuomet Klodas gyveno Versalyje, kur jo senelis Emilis Levi ėjo vyriausiojo rabino pareigas. Augdamas šiuose namuose būsimasis mokslininkas dar vaikystėje pamėgo muziką.
Paryžiuje mokėsi licėjuje, vėliau įstojo į Sorbonos universitetą, kuriame studijavo teisę ir filosofiją. Tuo metu taip pat lankė sociologo ir etnografo Marselio Moso dėstomus kursus. Būsimasis mokslininkas Klodas Levi-Strosas domėjosi ir politika – jis buvo kairiųjų pažiūrų, priklausė prancūzų Darbininkų internacionalo partijai. 1932 m., kai jam buvo 24 metai, jo kandidatūrą socialistai buvo iškėlę per vietos rinkimus. Atitarnavo armijoje, vėliau mokytojavo licėjuje.
1935 m. Klodas Levi-Strosas su žmona Dina Dreifus išvyko į Braziliją, kur įsidarbino profesoriumi San Paulo universitete. Po metų jie vyko į ekspediciją stebėti indėnų bororo ir kadiuvių genčių gyvenimo. Ten surinktą etnografinę medžiagą pristatė Paryžiuje parodoje. Ji sudomino, todėl mokslininkas gavo galimybę atlikti dar vieną ekspediciją. Grįžęs į Braziliją prancūzų etnografas išvyko stebėti tupi-kabachib ir nambikvarų genčių, ten praleido apie metus. Vėliau mokslininkas aprašė šias ekspedicijas knygoje Liūdnosios atogrąžos.

Kai į Prancūziją įsiveržė vokiečių kariuomenė, mokslininkui ir šeimai iškilo grėsmė dėl žydiškos kilmės. Kurį laiką jam leido dirbti Perpinjano licėjuje, vėliau Monpeljė politechnikos mokykloje suteikė profesoriaus pareigas. Tačiau, kai pradėjo veikti „rasiniai įstatymai“, prancūzų etnografas liko be darbo.

Klodą Levi-Strosą išgelbėjo Rokfelerio programa, palaikanti Europos mokslininkus: jį pakvietė į JAV. Ten jis skaitė etnologijos ir sociologijos paskatas vakariniame universitete suaugusiesiems. Pradėjo artimai bendrauti su Romanu Jakobsonu, kuris padėjo formuotis struktūralizmo požiūrį į kultūrinę antropologiją. Artimai bendravo ir su kitais JAV etnologais. Francas Boasas, amerikiečių antropologijos tėvas, 1942 m. mirė ant jo rankų. 1945 m. pradžioje Levi-Strosas atvyko į Prancūziją, bet greitai vėl grįžo į JAV, nes buvo paskirtas kultūros konsultantu prancūzų ambasadoje Niujorke. 1947 m. jis atsisakė šios pareigybės ir grįžo į Paryžių, kur Sorbonos universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją.

1940–1950 m. prancūzų mokslininkas dirbo mokslinį ir pedagoginį darbą, vadovavo tyrimams Nacionaliniame mokslinių tyrimų centre, skaitė paskaitas ir buvo Žmogaus muziejaus direktoriaus pavaduotojas. Be to, Klodas Levi-Strosas ėmė vadovauti Praktinės aukštosios mokyklos tyrimų penktajai sekcijai, kuriai anksčiau vadovavo Marselis Mosas.

1952 m. JUNESCO užsakė atlikti mokslinį darbą apie tarpkultūrinius santykius ir kultūrų įvairovę. Nuo 1960 m. Levi-Strosas pradėjo dirbti Prancūzų Kolegijoje, vadovavo socialinės antropologijos katedrai. Įkūrė Socialinės antropologijos laboratoriją, kurioje sudarė sąlygas jauniems mokslininkams pradėti tiriamąjį darbą. Čia jie rašė disertacijas, rengė ekspedicijas į įvairius planetos regionus. Ši Laboratorija pritraukė tyrėjų ir iš kitų šalių.

Nuo 1961 m. buvo leidžiamas akademinis žurnalas „Žmogus, skirtas Klodo Levi-Stroso antropologijai, Pjero Guru geografijai ir Emilio Benvenisto lingvistikai. 1973 m. suteiktas Prancūzų mokslų akademijos nario vardas. 1984 m. prancūzų etnografas išėjo į pensiją. Pelnė Erazmo apdovanojimą, 1973 m. mokytojo Eckharto apdovanojimą, 2003 m. Oksfordo, Harvardo, Kolumbijos ir kitų universitetų garbės daktaro vardą.

2008 m. mokslininkas atšventė savo šimtmečio jubiliejų ir pasiekė rekordą – jis tapo pirmuoju Prancūzų Akademijos nariu, sulaukusiu tokio garbingo amžiaus. Tais pačiais metais Plejados biblioteka pradėjo leisti jo veikalus, nors ji paprastai neleido kūrinių, kurių autoriai gyvi. Klodas Levi-Strosas mirė nuo širdies priepuolio 2009 m. spalio 30 d. Paryžiuje. Palaidotas Linjerolio kaime.

K. Levi-Stroso veikalai: Struktūrinė antropologija, 1961; Mitologikos, t. 1–4, 1964–1971; Burtininkas ir magija, 1974 ir kt. Lietuvių kalba išleista: Laukinis mąstymas, Vilnius, 1997; Rasė ir istorija, Vilnius, 1992; Iš arti ir iš toli (interviu knyga; su Didier Éribon), Vilnius, 2002.

Peržiūrėta: 250

Kairos

Kairos − tai laikas kaip ypatinga akimirka, šventasis laikas, sustojantis per šventes. Šventasis laikas – tai tam tikrų amžinybės elementų atkartojimas; per šventes ritualais atkartojami, įdabartinami dievybės žygiai, įvykę kadaise − pasaulio kūrimo epochoje – ar iškart po jos egzistavusiame prolaikyje. Teologai aiškina: kairos – tai amžina dabartis, amžinybė, kur laiko nebėra, o, pasak Jėzaus, yra amžinasis gyvenimas. Amžinybė ne chronologinė, ji – kristologinė, susijusi su Kristaus prisikėlimu.

Peržiūrėta: 221

Kalanta Romas

Romas Kalanta [1953 02 22 Alytus – 1972 05 14 Kaunas; palaidotas Romainių kapinėse; antkapinio paminklo aut. Teklė Šešelgienė], rezistentas, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę.
1971 m. turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbo „Aido“ fabrike. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara. Domėjosi hipių judėjimu ir pats atrodė kaip hipis. Norėjo stoti į kunigų seminariją.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu iš 3 l stiklainio ir užsiliepsnojo sušukęs: „Laisvę Lietuvai!“. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ KGB R. Kalantą palaidojo anksčiau, nei buvo numatyta. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.
Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas. Milicininkai guminėmis lazdomis nepajėgė išvaikyti protestuojančiųjų, todėl iškvietė vidaus kariuomenės dalinius, pasitelkė gamyklų draugovininkus. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai (kad būtų galima persekioti), aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. R. Kalanta apšauktas psichikos ligoniu.
Šis įvykis sukėlė didžiulį rezonansą ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose.
2000 07 04 R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1990 12 27 buvo patvirtintas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005 m. R. Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); išleisti leidiniai: Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (Kaunas, 1997), Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (Kaunas, 1999), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (Vilnius, 2002). 2002 m. pažymint kalantinių 30-metį, buvo išleistas R. Kalantai skirtas meninis vokas (dail. Antanas Rimantas Šakalys), sukurtas muzikinis projektas „Tribute to 1972“ (kompozitorius Mindaugas Urbaitis). VDU organizuota konferencija „Kaunas 1972: alternatyvioji kultūra, politinis protestas ir kultūrinė rezistencija“. Remiantis jos medžiaga išleistas „Kauno istorijos metraštis, t. 4“ (Kaunas, 2003).
2006 05 14 istorinėje LR prezidentūroje pristatytas meninis vaizdo dokumentas DVD pavidalu „Kauno pavasaris 1972 m.“, atkuriantis to laikotarpio muziką ir nuotaiką (videomenininkas Henrikas Gulbinas), istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus parengtas lankstinukas lietuvių ir anglų kalbomis bei ugnies ir muzikos instaliacija vidurnaktį prie paminklo, jo susideginimo vietoje. 2008 m. išleistas vokas, skirtas R. Kalantos 55-osioms gimimo metinėms pažymėti, 2012 m., jo 40-ųjų aukos metinių proga, kolekcijoje „Iškiliausi Lietuvos žmonės“ – paauksuotas medalis. Tais pačiais metais išleistas Edmundo Janušaičio bruko dainų albumas „Tamsa lengva“, skirtas R. Kalantai atminti.

1972 m. birželio mėn. naktį prie greitkelio Kaunas–Klaipėda, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta buvo pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Pasitelkę techniką, valdžios atstovai netrukus paminklą sunaikino.

1989 05 14 susideginimo vietoje ant grindinio jo atminimui atidengta šlifuoto granito memorialinė plokštė su įrašu: „Romas Kalanta 1972.V.14“.

1990 02 14 ant namo (Panerių g. 34) atidengta memorialinė lenta: „Čia nuo 1963 iki 1972 gegužės 14 dienos gyveno Romas Kalanta“ (skulpt. Vytautas Ledas; Kauno m. LDT VK 1990 02 15 potv. Nr. 50 p.). Šalia namo pastatytas paminklinis akmuo, kurio aplinką prižiūri bendruomenės jaunimas.

1990 m. buvusi I. Černiachovskio gatvė Petrašiūnuose pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1990 11 23 potv. Nr. 690).

1992 05 14 Kryžių kalnelyje prie VI forto pastatytas medinis kryžius su užrašu: „Brangus lietuvi, Romas Kalanta prieš 20 metų trokšdamas laisvės nušvito gyvu fakelu“ (tautodail. Albinas Fokas).

1997 m., minint R. Kalantos susideginimo 25-ąsias metines, sodelyje prie Muzikinio teatro pastatytas „muzikinis paminklas“ – atliktas muzikinis kūrinys „Auka laisvei“ (projekto aut. Vidmantas Bartulis, prodiuseris ir dirigentas Julius Vilnonis; atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras ir roko grupė „Rebelheart“).

1998 m. Kauno IX forto muziejaus Okupacijų skyriuje (Žemaičių pl. 73) įrengta ekspozicija „Romas Kalanta – Laisvės šauklys“. Čia eksponuojamos nuotraukos, asmeniniai R. Kalantos daiktai, ekspertizės išvados apie jo mirtį ir kt.

2002 05 14 dalyvaujant prezidentui V. Adamkui atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaun.; archit. Saulius Juškys).

Peržiūrėta: 209