Tarpkultūrinis dialogas – tai komunikacijos principas, teigiantis būtinybę domėtis, pažinti, suprasti kitas tautas, jų kultūras siekiant sukurti darnius skirtingų tautų santykius. Tarpkultūrinis dialogas – vienas charakteringiausių šiuolaikinės globalizacijos požymių, kuriam darė įtaką XX a. istoriniai įvykiai ir informacinių technologijų plėtra.
Teokratija („Dievo valdžia“), valstybės valdymo forma, kur aukščiausioji valdžia priklauso dvasininkams. Islamo išpažinėjai tiki, kad šalies įstatymai turėtų būti identiški šariatui. Teokratijos pavyzdys dar galėtų būti popiežiaus (Vatikane), dalailamos (Tibete) valdžia. (Naujas populiarus žinynas. Pasaulio religijos, 2005)
Teòrija (gr. theōria – žiūra, stebėjimas): 1. logiškas praktikos patyrimo apibendrinimas, tikrovės faktų, reiškinių aiškinimas abstrakčia logine forma; 2. kurios nors mokslo srities pagrindinių principų, idėjų sistema.
Tradiciškai bet kokia filosofija yra siejama su teoriniu mąstymu. Susiformavo požiūris, kad filosofija yra „išgryninta teorija“. Ne kiekviena teorija yra filosofija, bet ryšys tarp filosofijos ir teorijos yra esminis. Filosofinė teorija nėra apibrėžta kaip teorinio mąstymo rezultatas, kaip konkreti mokslinė ar kitokia teorija, kuri yra tam tikrų teiginių visuma. Antikinė filosofija turi būti suvokiama kaip procesas, kaip pats teorinės žiūros judesys. Graikų kalbos žodis theōria reiškia „žiūrėti“, jis susijęs su žodžiais „teatras“, „teorema“, „žiūrinys“. Pabrėžiamas ryšys tarp filosofinio mąstymo ir įsižiūrėjimo į išorinę tikrovę.
Tačiau šis pirminis filosofijos kaip teorinės žiūros proceso supratimas išnykęs, ir daugumoje filosofijos istorijos knygų, taip pat antikinės filosofijos mokymo praktikoje įsigali požiūris, kad filosofija yra tam tikrų teiginių, apibrėžtų pažinimo sistemų visuma. Formavosi požiūris, kad filosofija yra kažkoks tam tikro tipo mokslas, kažkoks dalykas, kuris neva nėra visiškai mokslinis, bet kartu esama ryšio su mokslu ir tiesiog dėstoma dogmų visuma. Toks filosofijos traktavimas buvo madingas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.
Pieras Ado (Pierre Hadot) bando pagrįsti požiūrį, kad antikinė filosofija yra praktika, dvasinės pratybos, kad negalima suvokti antikinės filosofijos kaip statiškų teiginių visumos. Ši nuostata labiau tinka Sokratui ir helenistinio laikotarpio filosofijai. Teorija gali būti praktikuojama. Pavyzdžiui, Talis praktikavo teoriją netgi nakį stebėdamas dangų. Platonas teorinio pažinimo procesą apibūdino kaip penkių pažinimo pakopų praktiką, kai filosofas mąsto ne stichiškai, o šį mąstymą skleidžia penkiais būdais.
Ikisokratikai graikų mąstytojai yra teoretikai, įsižiūrintys į pasaulį. Platono pažiūros – galbūt vidurys tarp teorijos ir praktikos. Aristotelis yra veikiau teoretikas. Aristotelis filosofiją skirstė į 1) teoriją, 2) praktiką ir 3) poetiką. Žmogaus intelektinis santykis su bet kuriuo objektu perteikiamas trim būdais: teoriniu, praktiniu ir poetiniu. Teorija – tai nesuinteresuota žiūra, grynasis mąstymas, intelektinė veikla, atsieta nuo paties mąstytojo. Praktika yra veikla. Filosofas gali užsiimti tam tikra filosofine veikla, kuri yra ne teorija, o filosofinė praktika. Poesis – „darymas“, veikla, kuri baigiama tam tikru rezultatu – poema arba filosofo sukurtu filosofiniu tekstu (galima kalbėti apie filosofinę veiklą kaip poetinę praktiką).
Šios trys veiklos rūšys leidžia kurti teoriją apie teorinę veiklą (pvz., metafizika), teoriją apie praktinę veiklą (pvz., politika, etika) ir teoriją apie poetinę veiklą (pvz., poetika). Visa, ką žmogus veikia, yra veikla, teorinė veikla taip pat yra žmogaus veikla. Galimas šešių žmogaus veiklų teorinis pažinimas, tačiau grynoji teorija griežtąja prasme negali būti sukurta apie etiką ir politiką, poeziją. Anot Aristotelio, filosofinės išminties negalima įgyti grynai teoriniu būdu, reikia ir praktinės patirties, negalima išmokti dorybės teoriškai, reikia stebėti dorų žmonių elgesį ir remtis precedentais (pavyzdžiais). Svarstymai apie filosofijos prigimtį įvairūs: vieniems filosofija etika, kitiems pirmoji filosofija (metafizika), sprendžiamas filosofijos kaip teorijos ir praktikos klausimas dialektikos kontekste. Antikos filosofijos kaip teorijos praktikavimo ir praktikos teorijos samprata galėtų būti įdomi ir šiuolaikinei filosofijai, mėginančiai mąstyti apie filosofinio žvilgsnio į pasaulį savitumą. (N. Kardelis)
Testosteronas, estrogenas, feromonas, dopaminas, norepinefrinas, serotoninas, oksitocinas, vazopresinas – lytiniai hormonai.