Sacrum neretai priešinama sąvokai profanum. Pavyzdžiui, vokiečių k. pastatai įvardijami pagal paskirtį:
Sacralbau „bažnytinis statinys“ ir Profanbau „civilinė statyba“. Žodžio sacrum (lot. sacer, sacra, sacrum – šventas, (pa)šventintas; skirtas dievybei; magiškas, paslaptingas) vedinių yra atėję ir į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, būdvardis sakralus – susijęs su religijos šventenybėmis. Paplitę terminai sakralinė muzika, sakralinė dailė (geriau sakralioji), neretai sinonimiškai vartojama bažnytinė muzika.
Pagal religinių simbolių tyrinėtoją M. Eliade sacrum – tai visoks šventumo, dieviškumo ar antgamtiškumo pasireiškimas žmonijos kultūros istorijoje. Kartais yra akmuo, kartais medis, kartais nuostabus gamtos reiškinys, kartais žmogus ar įvykis. Labai dažnai tai yra įvairaus pobūdžio apeiga. Daiktas, kuris tampa šventu, nebėra tik daiktas, nes jis tampa sakraliu fenomenu tuo momentu, kai nustoja buvęs tik profaninis, kai įgyja naują šventybės dimensiją.
Vincentas Drotvinas (Gimtoji kalba, 2009)
Sadizmas – asmens polinkis į lytinį arba psichologinį pasitenkinimą suteikiant kitam asmeniui skausmo ar pažeminimo ir tokio pobūdžio pasitenkinimą suteikianti veikla.
Samsara – „į pradžią sugrįžtanti tėkmė“, nusako, kad žmogus įpintas į pasaulio vyksmą. Ši sąvoka paremta pasaulio dorovinio sutvarkymo samprata, pagal kurią gerais arba blogais darbais pelnoma atitinkamai aukštesnė arba žemesnė gyvybės forma būsimame gyvenime.
Mozė užžengė į Horebo kalną ir gavo dvi akmenines plokštes, ant kurių Dievas buvo užrašęs dešimtį įsakymų. Mozė vėliau aiškino tai: Viešpats, mūsų Dievas, padarė su mumis sandorą Horebe. (Įst 5:2)