is desktop

Žinynas

Sandoros Skrynia

Šventykloje buvo saugoma Sandoros Skrynia, liudijanti apie Dievo buvimą tautoje. Sandaros Skrynioje buvo Dešimties įsakymų lentelės, mana ir Aarono lazda.

Peržiūrėta: 291

Sansara

Sansara – sielos klaidžiojimas, persikūnijimas. Platesne prasme tai pasaulyje nuolat vykstantis atsiradimas ir išnykimas, aiškinamas kaip „paviršiaus bangavimas“, nesusijęs su tkrovės esme. (Religijotyros žinynas / sud. R. Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991)

Peržiūrėta: 277

Savikūra

Savikūra – procesas, kai žmogus plėtoja savo gėrio pradus ir kuria save kaip dorovinę asmenybę. Savikūra apima proto, valios lavinimą, dorovinę saviauklą, tobulėjimą. (V. Žemaitis. Etikos žodynas. Vilnius: Rosma, 2005)

Peržiūrėta: 456

Savikūros etika

Asmenybės savikūros etiką Frydrichas Nyčė (vok. Friedrich Nietzsche, 1844–1900) priešpriešina kantiškajai pareigos etikai. Lygiai taip pat Nyčė neigė ir hedonizmą, ir utilitarizmą, ir eudemonizmą – visus tuos mąstymo būdus, kurie „vertina daiktus pagal jų teikiamą pasigėrėjimą ir kančią“. Yra problemų, teigė F. Nyčė, „svarbesnių už visas laimės, kančios ir užuojautos problemas. Laisvas žmogus, jaučiantis savyje kylant galią, ...yra ir kūrinys, ir kūrėjas. Kad pajėgtų save kurti, jis turi sulaužyti, suplėšyti, iškaitinti, išdeginti, išgryninti tai, kas jame yra „medžiaga, atplaiša, atmatos, molis, purvas, nesąmonė, chaosas“. Užuojauta naikinanti tokios savikūros galimybę.

F. Nyčės etika – kraštutinio individualizmo etika. Bet kokia valia yra tik individo valia. Viena svarbiausių Nyčės etikos kategorijų – valia valdyti (arba valia galiai). Iš visų valios valdyti apraiškų Nyčė vertino tik atsiveriančios laisvės ir saviraiškos galimybę. Valia valdyti – tai sugebėjimas įveikti bejėgiškumą ir išsilaisvinti iš baimės, prietarų, nekritiško tikėjimo, bandos instinkto. Didžiausią valios valdyti galimybę, anot Nyčės, turi antžmogis. Savo darbe Štai taip Zaratustra kalbėjo Nyčė antžmogį prilygina jūrai ir žaibui iš juodo debesies. Žmogus iš prigimties nesąs nei stiprus, nei tobulas. Ką jis laiko savo siela, yra tik „skurdas, purvas, malonumas menkas“. Tačiau kiekvienas gali būti tuo, kuo jis potencialiai gali tapti, jei pasiryš, jei rizikuos, jei „eis lynu“. Prasmingai antžmogio simboliką atskleidžia akrobato, einančio lynu, paveikslas. „Žmogus – tai tarsi lynas tarp gyvulio ir antžmogio, tai lynas virš bedugnės“, – sako Zaratustra.

Kita pagrindinė F. Nyčės filosofijos kategorija yra gyvenimas. Jo „valios galiai“ koncepcija teigia gyvenimą. Gyvenimas linkęs tobulėti, įgyti naujų verčių. Gyvenimo augimo dėsniai reikalauja, kad kiekvienas individas susikurtų savo dorybę ir savo kategorinį imperatyvą. „Kas yra gera? – klausia Nyčė. Ir atsako: „Visa, nuo ko didėja jėgos, valios valdyti, galybės jausmas.“ O bloga? „Viskas, kas kyla iš silpnumo“, – atsako jis. Tobulėjančio gyvenimo idėja padėjo F. Nyčei išvengti pesimizmo. F. Nyčės filosofija persmelkta pagarbos gyvenimui.

Anot profesorės J. Baranovos, F. Nyčės pasiūlyto „vertybių pervertinimo“ naujumas ir paradoksalumas tas, kad estetinės kūrybos principus jis pritaikė moralinėms vertybėms. F. Nyčė pasiūlė kurti save iš naujo: atsisakyti nusistovėjusių moralės štampų. Silpnas žmogus visada esąs šališkas, jis – savo gamtinių impulsų įkaitas. Savikūra negali būti paremta vien spontaniškumu. Pirmiausia reikia suteikti savo charakteriui stilių. Tai didelis ir retas menas, teigia Nyčė. Valia galiai iš esmės yra kūrybos jėga. Galingi žmonės – tai kūrėjai, nenorintys paklusti įprastoms taisyklėms. Tiktai žmogus pasauliui suteikia vertę. „Mes norime būti savo gyvenimo poetai ir pirmiausia – smulkmenose bei kasdienybėje, – rašo F. Nyčė.

Ar tai destrukcija? Veikiau atviros laisvei ir nežinomybei laikysenos teigimas. (J. Baranova)

Nyčės veikalai: Tragedijos gimimas (1872), Nešiuolaikinės mintys, Davidas Štrausas (1873), Apie istorijos žalą ir naudingumą (1874), Šopenhaueris kaip auklėtojas (1874), Richardas Vagneris Bairete (1876), Žmogiška, pernelyg žmogiška (1878), Keliautojas ir jo šešėlis (1879), Ryto žara (1881), Linksmasis mokslas (1882), Štai taip Zaratustra kalbėjo: I, II (1883), III (1884), IV (1885), Anapus gėrio ir blogio (1886), Apie moralės genealogiją (1887), Kozima Vagner, Stabų saulėlydis, Antikristas, Nyčė prieš Vagnerį, Ecce Homo (1888).

Peržiūrėta: 1026