is desktop

Žinynas

Vienišo tėvo ar motinos šeima

Vienišo tėvo ar motinos šeima – šeima, kurioje vaiką (vaikus) augina vien tėvas arba vien motina.

Peržiūrėta: 288

Vienos lyties asmenų sąjunga

Vienos lyties asmenų sąjunga – tai partnerystė ar civilinė santuoka, sudaroma tarp dviejų vyrų arba dviejų moterų, suteikianti homoseksualioms poroms tokias pačias teises kaip ir heteroseksualių porų sudaryta santuoka.

Peržiūrėta: 287

Vyriškosios lytinės ląstelės

Vyriškosios lytinės ląstelės (išcentrinis, aktyvus, skaidantis veikimas) iš vyro kūno patenka į moters, viena iš jų prasiskverbia pro sienelę kiaušialąstės, esančios giliai moters (įcentrinis, receptyvus veikimas) kūne, ir ją apvaisina. Lytinių organų išsidėstymas taip pat skirtingas: vyro – kūno išorėje, moters – viduje; atspindi du skirtingus veikimo būdus – išorinį ir vidinį.

Peržiūrėta: 280

Volteras

Fransua Mari Arue (1694–1778) pasivadino savo pavardės anagrama – Volteruir šia pravarde įėjo į istoriją kaip prancūzų rašytojas, filosofas, istorikas, vienas Apšvietos sąjūdžio vadovų. Volteras gimė notaro šeimoje, buvo auklėjamas jėzuitų kolegijoje. Jaunystėje patekęs į dvaro aplinką, kuriai pagal kilmę nepriklausė, patyrė pažeminimų, kurie ilgam apkartino gyvenimą ir nulėmė jo socialinį radikalizmą. Už antifeodalinę satyrą du kartus buvo suimtas (1717 ir 1725). 1726–1729 metus praleido Anglijoje. Iš ten grįžo visai kitas žmogus: tapo filosofu, kovingai ginančiu Apšvietos idėjas. Volteras nerte pasinėrė į visapusišką filosofinę, mokslinę, poetinę, publicistinę veiklą. Bendradarbiavo Didro Enciklopedijoje. Per kelerius metus jam pavyko paskleisti tėvynėje Apšvietos idėjas, o sau pelnyti turtus ir pasaulinę šlovę. Dėl kivirčų su giminaičiais nutaręs palikti tėvynę, kurį laiką (1750–1753) gyveno Berlyne, Frydricho II dvare, o nuo 1760 m. apsistojo Šveicarijoje, savoje pilyje; iš ten vadovavo liberaliajam visos Europos judėjimui. Volteras iki mirties buvo šio sąjūdžio vadas, o po mirties tapo jo simboliu.

Pirmiausa jis priklauso literatūros ir visuomenės kultūros istorijai, tačiau minėtinas ir filosofijos istorijoje. Volteras nebuvo profesionaliai išsimokslinęs filosofas; jis veikiau buvo publicistas, turintis filosofinių polinkių ir mėgstantis kiek supaprastintai, prieinamu būdu ir gana paviršutiniškai filosofuoti. Savo filosofiniais traktatais jis siekė to paties tikslo kaip ir grožiniais kūriniais: kovoti su tamsa ir skriauda. Jis skelbė gamtotyros kultą ir pats iki senatvės plėtė savo gamtamokslines žinias; tačiau jo filosofijos kryptį lėmė ne mokslas, o visuomenės reikmių pajauta; prie tų reikmių jis derino savą požiūrį į pasaulį.

Filosofiniai raštai sudaro palyginti nedidelę Voltero literatūrinio palikimo dalį: Filosofiniai laiškai, 1734; Niutono filosofijos pagrindai, 1738; Filosofijos žodynas, 1764; Tamsuolių filosofija, 1766. Filosofinės mintys reiškiamos ir kai kuriuose jo romanuose, pavyzdžiui, Kandidas (optimizmo satyra), Dženės istorija (negatyvūs ateizmo padainiai), Mikromegas (žmonių giminės megalomanija, t. y. didybės manija).

Peržiūrėta: 379