Žodis „seksas“ pradėtas vartoti anglų kalboje po Antrojo pasaulinio karo. Dabar šis terminas jau virtęs tarptautiniu žodžiu. Iš tikrųjų „seksas“ yra zoologinis terminas, taikomas gyvuliams ir žmogiškoms būtybėms, kai kalbama apie „meilę“ tik biologiniu požiūriu. Šis terminas apskritai (žiniasklaidoje, filmuose, literatūroje) vartojamas vien lytinio akto prasme, netgi vien lytinio malonumo prasme. „Seksas” negali būti tapatinamas su meile, nes lieka juslumo lygmenyje. Juk juslumas yra sujaudinimas, reakcija į kitos lyties žmogaus lytinę vertę (tiesiogiai siekiama kūno, o asmens tik netiesiogiai). Juslumas, nors jam ir būdingas vartotojiškumas, yra natūralus, savaiminis dalykas (moraliai nei blogas, nei geras): vyriškas savybes turinčiam kūnui moteriškas savybes turintis kūnas reikalingas tiems objektyviems tikslams, kuriems yra skirtas lytinis potraukis. Viskas būtų gerai, jeigu instinktas žmogaus lytines reakcijas reguliuotų neklystamai, kaip kad yra su gyvūnais, ir jeigu šių reakcijų objektas nebūtų asmuo. Žmogus turi savo juslumą (kuris iš prigimties skirtas rūšiai palaikyti) būtinai nukreipti į visą asmenį, į meilę kitam asmeniui. Pats juslumas savaime į asmenį nesilygiuoja, reikia, kad įsiterptų žmogaus valia. Kitaip juslumas pereina į gryną geidimą ir asmuo tampa mėgavimosi priemone. Tai atsitinka dėl žmogaus valios silpnybės, kuri yra gimtosios nuodėmės paveldas. Be to, pasidavimas geiduliams palieka savus pėdsakus: žmogus vis mažiau moka susitvardyti ir yra vis labiau priklausomas nuo seksualinių įpročių.