Apreiškimas teol. prasme – visa, per ką Dievas leido mums pažinti jo būtį, esmę ir veikimą. Pvz., visa regimoji kūrinija, iš kurios žmogus pažįsta Dievą kaip kūrėją, yra gamtinis Apreiškimas. Antgamtinis Apreiškimas – tai paties Dievo perduotos žinios žmonėms apie jo vidinę būtį ir valią. Svarbiausia Apreiškimo charakteristika – neklystamumas; Apreiškimas priimamas tikėjimu, o ne protu (Religijotyros žodynas. Vilnius: Mintis, 1991).
Žmonės niekuomet nepažintų Dievo, jeigu jis nepanorėtų „apsireikšti“. Tyras ir didis, jis „gyvena šviesybėje, prie kurios niekas negali priartėti“. Mes galime pažinti kai kuriuos Dievo bruožus iš jo sukurto pasaulio (net tai yra apreiškimas) ir iš to, kaip patys jį patiriame. Bet mes nieko kito negalime sužinoti, o tik tai, ką jis pats mums leidžia. Jei Dievas neapsireikštų, žmogus pats niekuomet neįstengtų jo pamatyti. Tai aiškiai parodo Mozės susitikimas su Dievu degančio krūmo pavidalu.
Izraelio istorijoje Dievas dažniausiai apsireikdavo savo darbais, pavyzdžiui, tuo, kad išvadavo savąją tautą iš Egipto vergovės. Tačiau izraelitai dažnai nepajėgdavo įžiūrėti Dievo reiškimosi savo istorijoje. Todėl Dievas atsiųsdavo jiems pranašų, per kuriuos jis aiškindavo savajai tautai, ką yra padaręs.
„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis prabilo į mus per Sūnų“, – rašo Naujajame Testamente Laiško žydams autorius. Pats Jėzus Kristus yra galutinis ir visiškas Dievo apsireiškimas. Jis yra Dievas, pasirodęs mums suprantamu pavidalu – žemėje gyvenančiu žmogumi.
Pati Biblija yra apreiškimas. Tai dokumentas, kuriame surašyta, kaip Dievas savo darbais ir žodžiais apsireiškė istorijoje ir per Jėzų Kristų ir ką apreiškė savajai tautai, pradedant Abraomo pašaukimu ir baigiant Naujojo Testamento apaštalų veikla. Tas knygas parašė žmonės, kuriems vadovavo pats Dievas. (Biblijos enciklopedija)