Septuaginta kilo iš lotynų kalbos žodžio septyniasdešimt, todėl kartais vartojama ir lotyniška santrumpa LXX. Septuaginta reiškia pagrindinį senos hebrajiškosios Knygos vertimą į graikų kalbą su pridėtinėmis knygomis, rašytomis graikiškai. Vertimu ėmė rūpintis judėjų bendruomenė graikiškai kalbančiame Egipte maždaug 250 m. pr. Kr. Šis vertimas apėmė daugiau knygų, negu ilgainiui buvo žydų įtraukta į Šventojo Rašto knygų sąrašą. Krikščionys Septuagintą labai mėgo. Faktiškai ji buvo pati pirmoji krikščionių Biblija. Vardas Septuaginta kildinamas iš legendos, pasak kurios, Ptolemajas II (285–246 pr. Kr.) pavedė septyniasdešimčiai mokytų seniūnų (anot kitų šaltinių, septyniasdešimt dviem) parengti vertimą ir tai jie padarė per septyniasdešimt dvi dienas. Kadangi Septuaginta nėra pažodinis vertimas, joje įterpta pataisymų ir paaiškinimų, ji apima judėjų šventųjų knygų aiškinimą I ir II a. pr. Kr. (www.biblija.lt)