Karlas Teodoras Jaspersas (Karl Theodor Jaspers, 1883 m. vasario 23 d. – 1969 m. vasario 26 d.) – vokiečių psichiatras ir filosofas. 1909 m. baigęs medicinos studijas dirbo Heidelbergo psichiatrinėje klinikoje. 1913 m. habilitavosi psichologijos srityje, 1916 m. paskirtas Heidelbergo universiteto psichologijos profesoriumi, 1921 m. ten pat filosofijos profesoriumi. 1937 m. dėl politinių motyvų iš universiteto atleistas, 1945 m. vėl į jį grąžintas. 1948 m. priėmė Bazelio universiteto kvietimą ir persikėlė į Šveicariją.
Jaspersas į filosofiją atėjo iš psichiatrijos per psichologiją . Jis pats savo mąstymą vadina egzistencine filosofija. Jasperso egzistencinėje filosofijoje savotiškai susitinka Kantas ir Kierkegoru. Pagrindinė tezė, iš kurios srūva visas Jasperso mąstymas, yra kantinė „daikto savyje“ samprata: sava būtis yra nepažįstama. Pažįstame tik atskirus pasaulio objektus, bet niekada pačios būties, nes ji yra nebe objektas, o tai, kas gaubia visus objektus. Šiuo pagrindu Jaspersas atmeta kiekvieną metafiziką, kuri nori save laikyti ontologija, t. y. būties pažinimu. Tačiau atmesti ontologiją jam nereiškia nei apskritai filosofiją paneigti, nei metafizikos išsižadėti. Veikiau Jaspersas imasi ieškoti kito metafizikos pagrindo. Tradiciškai moralė ieškojo savo pagrindų metafizikoje.
Jasperso egzistencinė filosofija yra bandymas metafiziką pagrįsti morale. Bet čia Jaspersas remiasi nebe kantiniu kategorinio imperatyvo visuotinumu, o Kierkegoro religinės tiesos asmeniškumo samprata. Jaspersui filosofija yra nebe visuotinai galiojančio pažinimo sritis, o asmeninio tikėjimo („filosofinio tikėjimo“) išraiška. Pasak jo, visi loginiai keliai, kuriais žmogus siekia sugauti dievybę, „sudūžta“ ir šis sudužimas kreipia į transcendenciją. Negalime pažinti pačios transcendencijos, nes ji „kalba“ ne tiesiogiai, o tik per šifrus. Kiekvienas objektas yra ir šifras, jis yra daugiau, negu galime pažinti. „Visa, kas yra pasaulyje, yra simbolių medžiaga.“ Tačiau simbolinė šifrų kalba atsiskleidžia ne sąmonei apskritai, ne loginiam pažinimui, o tik egzistencijai, būtent moralinei žmogaus patirčiai. Transcendencija atsiskleidžia tik laisvei, o ne pažinimo prievartai. Laisvė liudija transcendenciją: „Jei nebūtų transcendencijos, tebūtų savivalė be kaltės.“ Bet, antra vertus, kad laisvė nebūtų sunaikinta, transcendencija turi likti „pasislėpusi“, nes „jei trancendencija būtų paprastai pažįstama, laisvė sunyktų dėl automatinės paklusnybės“. Iš šios nuostatos išplaukia, kad filosofija yra ne visuotinai galiojančio pažinimo dalykas, o laisvo tikėjimo, „meilėje išaugusio apsisprendimo“ išraiška. Filosofinės tiesos tikrybė yra ne loginė, o moralinė (egzistencinė). Atskirų mokslų tiesa galioja kaip visuotinis objektyvumas, filosofinė tiesa yra iš esmės „istorinė“, nelygstama tam, kuris ja save išreiškia, bet negalinti galioti visiems. Filosofinio mąstymo prasmė yra ne pažinimas, o „apeliavimas“ į mus, vidinis mūsų perkeitimas. Tam tikromis objektyviomis pažintimis filosofija mūsų nepraturtina, tačiau „padaro iš mūsų kitus žmones“. Filosofinės tiesos kriterijus yra veikiau jos komunikacinis atvirumas, o ne siekis visuotinai galioti. „Tiesa yra tai, kas mus sieja: tiesos versmė – komunikacija.“ Visą Jasperso filosofinį mąstymą stiprina kilnus humanistinis rūpestis, paremtas nepailstamu tiesos ieškojimu: „Tikėjimas žmogumi remiasi dievybės tikėjimu, per kurią žmogus yra.“ (J. Girnius)
Pagrindiniai veikalai: Epochos dvasinė situacija (1931), Filosofija (1932), Protas ir egzistencija (1935), Egzistencijos filosofija (1938), Kaltės klausimas (1946), Filosofijos įvadas (1950).