Humanizmas (lot. humanus – žmogiškas) – moraline prasme humanizmu vadinama kiekviena filosofinė žmogaus samprata, pabrėžianti žmogiškosios asmenybės nelygstamą vertę ir skelbianti reikalavimą siekti žmogiškumo idealo. Šia prasme suprasto humanizmo priešybe laikoma kiekviena idealogija, slepianti prievartos pateisinimą remiantis vienokia ar kitokia diskriminacija (rasine, tautine, religine, klasine). Šios prasmės humanizmo terminą išpopuliarino iškilimas tokių ideologijų kaip komunizmas, fašizmas ir nacionalsocializmas, kurios paneigė tradicinius žmoniškumo reikalavimus partijos, klasės, tautos ar rasės vardu. Taip vartojama humanizmo sąvoka daugiau ar mažiau sutampa su demokratine žmogaus samprata. Pagal tai, kokia pasaulėžiūra ar politine ideologija grindžiama humanistinė žmogaus samprata, kalbama apie krikščioniškąjį, liberalistinį, socialistinį humanizmą.
Metafizine prasme humanizmu vadinama pasaulėžiūra, laikanti žmogų savita dvasine būtybe, radikaliai išsiskiriančia iš gamtinių būtybių pasaulio. Šia prasme humanizmo priešybė yra materializmas kaip ta pasaulėžiūra, kuri visą tikrovę suveda į medžiagą ir žmogų laiko tokia pat gamtine būtybe kaip visas gyvąsias būtybes. Šia bendrąja prasme humanizmas yra lygus žmogaus dvasinio savitumo išpažinimui, nesusijęs nei su vienokiu, nei su kitokiu nusistatymu Dievo atžvilgiu. Siauresne prasme humanizmo sąvoka vartojama tuo atveju, kai ji tapatinama su ateizmu, bet šis netapatinamas su materializmu. Istoriškai ateizmas paprastai rėmėsi materializmu. Atsiradus ateizmui, atmetančiam materializmą, humanizmas suprantamas kaip lygi priešybė tiek materializmui, tiek teizmui. Šia prasme humanizmo terminą išpopuliarino Ž. P. Sartras plataus atgarsio sulaukusia paskaita apie egzistencializmą („Egzistencializmas yra humanizmas“, 1946).