Platonas (428/427–347 pr. Kr.) – senovės graikų filosofas idealistas, Sokrato mokinys, skaudžiai išgyvenęs Atėnų teismo, nuteisusio mokytoją myriop, nuosprendį. Kaip ir Sokratas, teigė, jog tik protas įstengia pasiekti tikrąjį žinojimą. Sąvokos išreiškia tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau, skirtingai nei Sokratas, sąvokas laikė nekintančio ir amžino idėjų pasaulio dalimi. Ką matome tikrovėje, yra tik netobuli ano tobulo pasaulio šešėliai. Objektyviojo idealizmo kūrėjui idėjų pasaulis esąs logiškai susieta hierarchinė struktūra, kurios viršūnė – absoliutaus gėrio idėja. Šį idėjų pasaulį tapatino su būtimi. „Idėjoms“ Platonas priešpriešino nebūtį, sutapatintą su materija ir erdve. Anot Platono, jutiminis pasaulis yra „idėjų“ ir „materijos“ padarinys, užima tarpinę padėtį. „Idėjos“ esančios amžinos, už „dangaus“, jos neatsirandančios, nežūvančios, nesantykinės, nepriklausomos nuo erdvės ir laiko. Jutiminiai daiktai esą laikini, santykiniai, priklausą nuo erdvės ir laiko. Platono kosmologijos centre yra mokymas apie „pasaulinę sielą“, psichologijos centre – pažiūra, kad siela esanti mūsų kūno nelaisvėje ir persikūnijanti.
Veikale Valstybė Platonas rašo apie keturias svarbiausias etines dorybes: išmintį, drąsą, saikingumą ir teisingumą. Išmintis, anot filosofo, nėra techninis žinojimas ar mokėjimas. Išmintis – tai sugebėjimas kontempliuoti (protu stebėti) teisingumo idėją ir ja remiantis valdyti valstybę. Drąsieji auklėjami kariais, visi kiti – gamintojais ir amatininkais. Saikingumas – benda visų luomų dorybė. Teisingumas įsivyrauja tada, kai užtikrinama šių dorybių ir trijų visuomenės sluoksnių harmonija.
Platonas parašė daugiau kaip 30 filosofinių dialogų, jo darbų tyrinėtojų nuomone, iš 34 filosofui priskiriamų dialogų tik 23 nekelia abejonių dėl Platono autorystės. Tai Kritonas, Eutifronas, Lachetas, Lisidas, Charmidas, Protagoras, Gorgijas, Menonas, Eutidemas, Kratilas, Hipijas mažesnysis, Fedonas, Puota, Faidras, Valstybė, Teaitetas, Parmenidas, Sofistas, Politikas, Filebas, Kritijas ir Įstatymai.