Apatija (gr. apatheia – bejausmiškumas) – etinėse stoikų koncepcijose apatija suprantama kaip beaistriškumas, dvasinė ramybė, išminčiaus būsena, kai jausmai netrukdo proto veiklai, kaip ideali sąlyga apmąstymams. Pasak stoikų, būtent apatija yra artimiausias doro gyvenimo tikslas. Joks afektas nėra natūralus ir netarnauja gėriui, todėl reikia jų atsikratyti. Troškimus ir jausmus reikia ne padaryti saikingus, kaip mokė peripatetikai, o visiškai jų atsikratyti; kalbama ne apie „metropatiją“, o apie „apatiją“. Pats blogiausias afektas – liūdesys – niekada neturėtų įsibrauti į išminčiaus sielą, kaip ir liūdesys dėl svetimo blogio, t. y. užuojauta. Santykiuose su kitais reikia vadovautis protu, o ne užuojauta; priešingu atveju elgtumės blogai, tarsi gydytojas, kuris, užjausdamas ligonį, vengtų daryti jam skausmingą operaciją.
Reikalavimas sutramdyti afektus ir tapti abejingam visoms gyvenimo gėrybėms kartu radikaliai smerkiant ir laikant blogais visus, kurie nėra tobuli, suformavo griežtumą ir rigorizmą, kurie būdingi stoikų teorijai ir gyvenimui, etikai ir dorai.
Šiandien psichologijoje apatija reiškia abejingumo būseną, staigų aktyvumo sumažėjimą, neturėjimą noro ką nors veikti (dažnai tai yra nervų sistemos veiklos sutrikimo padarinys).