Imanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724–1804) – vokiečių filosofas. Gimė Karaliaučiaus amatininko šeimoje. Žymūs Vokietijos universitetai siūlė jam filosofijos katedras, bet savo gyvenimą Kantas susiejo su Karaliaučiaus universitetu ir šiuo miestu. Kantas garsėjo punktualumu ir sėslumu – beveik niekada iš Karaliaučiaus taip ir neišvyko. Filosofas palaidotas pačiame Karaliaučiaus centre – prie katedros.
Kanto etika buvo posūkis etinių idėjų istorijoje. Kantas parodė moralės savarankiškumą – jos autonomiją. Kanto nuomone, moralės dėsniui suprasti pakanka žmogaus proto. Moralės nebūtina grįsti nei išoriniais autoritetais, nei praktiniais pavyzdžiais. Moralė yra kaip tik ta sritis, kurioje žmogus tampa laisvas ir savarankiškas, nes jo poelgiams impulsą suteikia vidinė jėga – valia. Kanto požiūriu, žmogus iš prigimties nėra geras ir jo valia ne visada yra gera. Tik siekimas vykdyti pareigą sutampa su gera valia. Gerą valią žmogus parodo tada, kai jis elgiasi taip, kaip reikalauja protas, neatsižvelgdamas nei į polinkius, nei į laimę. Taip Kantas pirmą sykį etikos istorijoje (skirtingai nuo Aristotelio ir Tomo Akviniečio) moralę atskiria nuo laimės. Laimė, anot Kanto, labai individuali. Ji vaizduotės, o ne proto vaisius. Net eudemonistai laimės sąlygas aiškina labai nevienodai. Moralės principai, anot Kanto, turėtų būti vienodi visiems. Su gera valia susietas protas ieško bendriausių taisyklių. Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Tokias elgesio taisykles Kantas vadina maksimomis. Individas maksimas formuluoja taip, kad jos įgautų bendrų dėsnių – imperatyvų – formą. Kantas išskiria hipotetinius ir kategorinius imperatyvus. Hipotetiniai imperatyvai – tai elgesio normos siekiant kokio nors konkretaus tikslo. Kategorinis imperatyvas – tai gryna moralės dėsnio forma, galiojanti bet kur ir bet kada. Šis dėsnis reikalauja, kad individas elgtųsi taip, kad jo asmeninio elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu elgesio dėsniu. Žmogaus orumą, jo protą individui reikėtų gerbti ne tik savyje, bet ir kituose. Kita kategorinio imperatyvo samprata teigia, kad reikėtų, jog kiekvienas elgtųsi taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose visada matytų tikslą, o ne vien priemonę. Trečia kategorinio imperatyvo formuluotė derina individo valios laisvę su daugumos valia. Ji skatina žmogų elgtis taip, kad į savo valią jis galėtų žiūrėti kaip į visuotinės teisės kūrėją. Asmens galimybė laikytis kategorinio imperatyvo rodo žmogaus autonomiją bei laisvę. Nors teorinis protas laisvės neįrodo ir laiko ją tik idėja, praktiniam protui ji yra kažkas tikra. Laisvę praktinis protas suvokia kaip postulatą, patiki, kad ji yra. Tai liudija ir sąžinės fenomenas. Jei žmogus nesuvoktų savęs laisvo ir galinčio elgtis pagal kategorinį imperatyvą, jis viską galėtų paaiškinti empiriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis – tada jo neturėtų kankinti sąžinė. Bet sąžinė graužia, ir tai rodo, kad nepaisydamas aplinkybių žmogus turėjo galimybę pasielgti ir kitaip – pagal moralės dėsnį.
Du svarbiausi Kanto etikos traktai – Praktinio proto kritika ir Moralės metafizikos pagrindai – išversti į lietuvių kalbą.