Epikūras (Epikuros, 341–270 pr. Kr.) – antikos filosofas. Epikūras gimė Samo saloje, bet savo kilme buvo atėnietis. Labai anksti (nuo 13–14 metų) pradėjo domėtis filosofija. Atėnuose apsigyveno būdamas aštuoniolikos metų. Tuomet Ksenokratas buvo pradėjęs vadovauti Akademijai, Aristotelis dar buvo gyvas, bet jau gyveno Chalkidėje. Epikūras klausėsi įvairių pakraipų filosofų: iš Demokrito šalininko Nausifano sužinojo apie atomizmą; buvo susipažinęs ir su skeptiko Pirono pažiūromis. Sualukęs 32 metų pats ėmė dėstyti filosofiją, 306 m. įsteigė savo mokyklą sode (todėl ji vadinama „Epikūro sodu“, o jos atstovai – „sodo filosofais“), kuriai vadovavo iki pat mirties. Ant jos vartų buvo parašyta: „Svety, čia tau bus gerai.“ Auščiausias gėris – malonumas. Apsilankiusio svečio laukė ąsotis su vandeniu, duonos paplotėlis ir filosofinis pokalbis apie aukščiausią gėrį – malonumą. Nepaisant priešų prasimanymų, buvo tauraus būdo žmogus, labai doras, gyveno kukliai. Nors jį kamavo skausmai, pasakojama, kad iki pat mirties Epikūras išlaikė giedrą nuotaiką. Mirė sulaukęs 72 metų. Epikūro mokiniai tęsė jo mokymą dar daug šimtmečių po jo mirties.
Jo raštų būta gana daug ir įvairių; Diogenas Laertietis užsimena jį parašius apie 300 veikalų, keturiasdešimties iš jų išvardija pavadinimus; Diogeno Laertiečio dėka išliko trumpos Epikūro Svarbiausios mintys bei trys jo laiškai, kuriuose išdėstyti bendrieji fizikos, meteorologijos ir etikos bruožai. Vėliau Herkulanume rasti jo didžiojo 37 knygų veikalo Apie gamtą fragmentai. Visa kita dingo.