„Voratinklio“ visuomenė. Sociologai visuomenę supranta kaip platų žmonių santykių kompleksą, tarpusavio sąveikų sistemą. Vieną iš „voratinklio visuomenės“ apibrėžčių pateikė Maksas Vėberis (1864–1920): tai visuomenė, „kai žmonės orientuoja savo veiksmus vieni kitų atžvilgiu. Iš šios abipusės orientacijos kylančių reikšmių, prasmių, lūkesčių bei elgesio rezgamas voratinklis ir yra sociologijos analizės medžiaga.“ ( P. L. Berger, 1995).
Sociologinė analizė, aiškinanti tarpkultūrinius santykius bei žmonių tarpusavio sąveiką, įvairius visuomenės gyvenimo aspektus, paremta skirtingais požiūriais. Vieni sociologai teigia, kad visko pagrindas – tarpusavio sąveika, kiti − kad konfliktas, treti ieško dėsningumų individų ir grupių veikloje. Pagal šiuos požiūrius susiformavo trys pagrindinės makrosociologinės teorijos: 1) struktūrinis funkcionalizmas, 2) socialinio konflikto teorija, 3) socialinės kaitos teorija.
Remdamiesi struktūrinio funkcionalizmo ir tarpusavio sąveikos požiūriu etiketo žinovai pastebi, kad ilgai gyvendami uždaroje visuomenėje, susikimšę dideliuose miestuose, pvz., japonai išsiugdė sudėtingus socialinius gebėjimus ir sukūrė reiškinį, vadinamą „voratinklio visuomene“: jiems būdinga glaudi visų grupės narių sąveika, susaisytų daugybe vertikalių ir horizontalių ryšių bei įsipareigojimų. „Voratinklio visuomenė“ teikia galimybę pasinaudoti tuo, kas vadinama „pažinčių ratu“. Nors japonai labai gerbia privatumą, bet dalykiniais ar verslo reikalais jie yra labai visuomeniški. Ir „voratinklio visuomenė“, kuriai jie priklauso, aprūpina juos per „pažinčių ratą“ svarbia informacija visose žmonių veiklos srityse, įvairiose socialinėse situacijose. (V. Pruskus)