Veikimo laisve vadiname žmogaus išorinę veikimo erdvę, t. y. tas jo veiklos tikslų realizavimo galimybes, kurias lemia išorinės aplinkybės. Veikimo laisvė priklauso ir mūsų fizinės konstitucijos, ir nuo įvairiausių ekonominių, politinių, šeimyninių, kultūrinių ir kitokių aplinkybių. Žinoma, dauguma žmonių nori turėti kaip galima didesnę veikimo laisvės erdvę, siekti tikslų savo pasirinktu būdu kartu su kitais ar vieni. Jie nori turėti optimalias laisvai pasirinktų tikslų realizavimo, interesų ir poreikių tenkinimo galimybes. Niekas nenori, kad tikslai būtų primetami.
Laisvės reiškimosi erdvę (pirmiausia veikimo laisvės prasme) laiduoja šiuolaikinės žmogaus teisės, kurios kaip laisvės teisės yra saugos teisės, turinčios apsaugoti nuo (politinės ar socialinės prievartos) ir garantuoti laisvą veiklos sričių pasirinkimą, o kaip pagrindinės socialinės teisės jos privalo užtikrinti socialines prielaidas, kad kiekvienas žmogus turėtų bent minimalią konkrečią laisvę. Veikimo laisvė etiniu požiūriu yra svarbi, nes daugelis dorovės normų įpareigoja mus ne tik gerbti, bet skatinti ir plėsti kitų žmonių veikimo laisvę.
Žinoma, ši veikimo laisvė iš esmės yra empirinio pobūdžio. Empirizmas jos neginčija ir ji visiškai suderinama su galutine gamtinio priežastingumo praktikos kaip empirinio sąryšio samprata. Nieko nekeisdami ją galime pripažinti ir gyvūnams „laisvoje Dievo gamtoje“. (A. Anzenbacheris)