Juozas Girnius (1915–1994) – lietuvių filosofas. Gimė Utenos rajone. Lankė Sudeikių pradžios mokyklą, Utenos gimnaziją.
Studijavo Kaune VDU Teologijos ir filosofijos fakultete filosofiją, pedagogiką ir psichologiją. Lankė Stasio Šalkauskio ir Prano Kuraičio filosofijos kursus. 1936–1937 m. studijavo Belgijos katalikų universitete Louvaine, kitais mokslo metais – Freiburge (Vokietijoje) ir Sorbonos universitete bei College de France Paryžiuje. Freiburge lankė Martino Heidegerio paskaitas ir seminarą. Lietuvoje mokytojavo Kauno aklųjų institute, nuo 1941 08 01 buvo paskirtas VDU Filosofijos seminaro vyr. asistentu. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, nuo 1949 metų – JAV. Išleido penkias knygas: Laisvė ir būtis (1953), Tauta ir tautinė ištikimybė (1961), Žmogus be Dievo (1964), Idealas ir laikas (1966), Pranas Dovydaitis (1975). Redagavo Lietuvių enciklopediją, žurnalą Aidai, kurį laiką vadovavo Ateitininkų federacijai.
J. Girniaus filosofija skleidžiasi tarp dviejų pamatinių įtampų – jo katalikiškojo tikėjimo ir egzistencinio mąstymo kryptingumo. Žmogus, anot Girniaus, nėra vien gamtinė būtybė. Jis turi ir dvasinį pradą, rodantį laisvės galimybę. Laisvė padaro žmogų moraline būtybe, tačiau palieka ir kaltės galimybę. Tyrumo ilgesys, kaip ir amžinybės ilgesys, tampa egzistenciniu žmogaus rūpesčiu. Tačiau jei Dievo nėra, kas gali žmogui kaltes atleisti? – retoriškai klausia Girnius, polemizuodamas su ateistiniu egzistencializmu.
J. Girnius daug dėmesio skyrė žmogaus problematikai literatūroje. Filosofija jam tapo atrama interpretuojant literatūros tekstus. Filosofo sūnus Kęstutis Girnius pastebi: „Jo nuomone, Dostojevskio, Folknerio ir kitų rašytojų veikaluose žmogaus sielos užkaboriai geriau atskleisti negu daugelio filosofų schemiškuose darbuose, tad iš tokių rašytojų filosofas gali sukaupti daug medžiagos filosofiniams svarstymams.“