Antanas Maceina (1908–1987) – lietuvių filosofas. Gimė netoli Prienų. Studijavo VDU literatūrą, teologiją, filosofiją ir pedagogiką. 1932–1935 metais studijavo Leuvene, Freiburge, Strasbūre, Briuselyje. 1934 metais apgynė daktaro disertaciją tema Tautinis auklėjimas (Kaunas, 1934). Kitais metais – habilitacinį darbą Ugdomasis veikimas. Rašė kultūros filosofijos klausimais. 1936 metais paskelbė ciklą straipsnių Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra. 1938 metais paskelbė socialinės kritikos studiją Socialinis teisingumas, 1940 – istorijos ir kultūros raidą gvildenantį darbą Buržuazijos žlugimas. Po karo (nuo 1944 metų) gyveno Vokietijoje. Nuo 1956 metų dėstė rusų filosofiją ir Rytų Europos dvasios istoriją Freiburgo ir Miunsterio universitetuose, nuo 1962 – religijos filosofiją. Išleido knygą Krikščionybė ir tarybinė etika.
Trilogijoje Didysis inkvizitorius (1946), Jobo drama (1950) bei Niekšybės paslaptis (1964) svarstė egzistencinius būties klausimus, blogio kilmės ir jo pateisinimo problemą.
Trilogijoje Saulės giesmė (1954), Didžioji padėjėja (1958), Dievo avinėlis (1966) Maceina gvildena teologinę problematiką. Knygose Didieji dabarties klausimai (1971) ir Išlaisvinimo teologija (1986) jis svarsto sekuliarizacijos problemas, religijos ir evoliucionizmo santykį. 1978 metais Lietuvos katalikų mokslo akademija išspausdino svarbiausią Maceinos veikalą Filosofijos kilmė ir prasmė.
(Filosofinės etikos chrestomatija, 2001)