Eschatologija – mokymas apie galutinį pasaulio ir žmogaus likimą. Krikščionys tiki, kad ateityje Dievo darbas bus susumuotas ar pasieks pabaigos stadiją. Paskutiniai laikai esą toks metas, kai Dievas pagaliau bus tobulai šlovinamas už visą kūrybinę veiklą. Destruktyvi nuodėmės įtaka galiausiai bus sunaikinta, o Jėzaus Kristaus išganomasis darbas vainikuotas pergale. Tie, kurie buvo sandoroje su Dievu per atperkančios jo Sūnaus mirties tikėjimą, patirs ilgai lauktą atpirkimą ir pašlovinimą. Dievo planas, kaip išgelbėti žmoniją, bus įgyvendintas, ir jo žmonės įeis į asmeninę ir amžiną bendrystę su juo. Krikščionims tai ne idealas, o tikrovė, kuri ateis, pasak teologų, „visų dalykų pabaigoje“.
Graikų kalboje „paskutinis“ – „eschatos“; šio žodžio pagrindu ir sukurtas terminas eschatologija. Eschatologijos koncepcija paremta tomis Šventojo Rašto dalimis, kuriose kalbama apie „paskutines dienas“ (Iz 2, 2; Mch 4, 1; Apd 2, 17; 2 Tim 3, 1; 2 Pt 3, 3), „laikų pabaigą“ (1 Pt 1, 20), „paskutinius laikus“ (Jud 18) ir „paskutinę valandą“ (1 Jn 2, 18). Senojo Testamento laikais žmonės kalbėjo tik apie „šį amžių“ ar „ateinantį amžių“, o Naujojo Testamento rašytojai mato skirtumą tarp Mesijo pirmojo ir antrojo atėjimo. Jiems paskutinės dienos yra periodas, einantis prieš pat Kristaus sugrįžimą ir šio pasaulio pabaigą.