Senovės graikai turėjo net kelis žodžius, reiškiančius meilę, o tai rodo, kokią didelę reikšmę jie teikė šiam žodžiui:
Eros (gr.) – pirminė jėga, prisidėjusi prie kitų dievų, žemės žmonių, atsiradimo. vaizduota gražiu sparnuotu berniuku su lyra arba lanku ir strėline per petį. Romėnų kultūroje vadinamas Amūru, Kupidonu (gr.) – trokštantis.
Philos (gr.) – meilė bičiuliui, kraštui, mokslui ir t. t.
Agapē – meilė švelni, prieraiši, siejanti panašios dvasios žmones. Pirmųjų krikščionių bendruomenių bendra vakarienė, kuri buvo rengiama krikščionių vienybei, artimo meilei palaikyti, plėtoti.
Storge (gr.) – švelni šeimyninė meilė, siejanti artimas sielas.
Caritas (lot.) – grynai dvasinė meilė, neegoistiška ir nesavanaudiška, meilė, kupina užuojautos, pagalbos ir pagarbos žmogui ir Dievui.
Prisimindami ilgametę Vakarų Europos humanistinę tradiciją, turėtume suvokti visa apimančią meilės reikšmę žmogui. Meilė yra idealus ryšys su pasauliu ir žmonėmis, sąmonėje egzistuojanti asmenybės nuostata, kylanti iš prasmės poreikio.
Bet meilė nėra vien jausmas, tai sąmoningas sprendimas ir valios pastanga, ryšio su pasauliu būdas. Kaip pabrėžia Ė. Fromas knygoje „Menas mylėti“, meilėje realizuojamas paradoksas: jaučiama vienybė, solidarumas su kitais, bet kartu – o tai labai svarbu – išlaikomas nepažeistas asmenybės individualumas ir vientisumas. (L. Jekentaitė)