Dorybė. Klasikinės etikos supratimu dorybė (lot. arete, virtus) yra įgyta savybė, lemianti tam tikrus vertingus veiklos būdus.
Etines dorybes Aristotelis atskiria, viena vertus, nuo dianoetinių (t.y. teorinių, pvz., mokslo, išminties), o, kita vertus, nuo pojetinių (t. y. susijusių su poiesis, darymu ir gaminimu, dorybių, taigi nuo meistriškumo ir įgūdžių). Etinės dorybės įgalina gerą veiklą. Jos yra nuostatos, dėl kurių morališkai gera veikla tam tikra prasme tampa antrąja mūsų prigimtimi. Be to, svarbus vaidmuo tenka polinkiams arba malonumui. Mat etinė dorybė įgyjama tada, kai jusliniai polinkiai atitinkamoje praktikos srityje yra protingai suformuoti, kad gera daroma lengvai, mielai ir su džiaugsmu. Dorybė įgyjama praktiniu įpročiu, taigi mokantis.
Priešinga dorybei yra yda (lot. kakia, vitium), savybė, kuri kai kuriose praktikos sferose neprotingą, blogą veiklą tam tikra prasme daro mūsų antrąja prigimtimi.
Dorybės sąvoka ne tik susijusi su atskirais poelgiais, įpročiais, tačiau ir atveria moralinės gyvenimo formos perspektyvą, kuri galiausiai perteikia visą žmogaus gyvenimą. Dorybių teorijoje kalbama ne tik apie tai, kaip elgtis, kad geri būtų atskiri poelgiai, bet ir apie tai, kaip pačiam tapti geram ir gyventi gerą gyvenimą.