Dora (gr. arete) – suprantama labai bendra prasme kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti, priskirdamas bendrąsias dorybes visai žmonių giminei: juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują doros sampratą. Naujoji doros samprata visuotinumą laiko esminiu doros bruožu. Aukščiausias gėris yra dora. (W. Tatarkiewič).