Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas, 1224/5–1274) – viduramžių filosofas, scholastas. Susiejo krikščioniškąją tradiciją su Aristotelio filosofija. Gimė netoli Neapolio, Italijoje. Penkerių metų buvo išsiųstas į Monte Cassino vienuolyną, iš kurio išvyko mokytis į Neapolio universitetą. Įstojo į vienuolių dominikonų ordiną. 1273 metais išgyveno apreiškimą, po kurio liovėsi rašyti ir gyveno dar keturis mėnesius. 1323 metais paskelbtas šventuoju. Pagrindiniai veikalai: Summa contra Gentiles ir Summa Theologiae.
Tomas Akvinietis perėmė Aristotelio idėją, kad kiekviena būtybė – ir augalas, ir gyvūnas, ir žmogus – turi sielą. Augalų siela – maitinančioji, gyvūnų – maitinančioji ir juslinė, o žmogaus – maitinančioji, juslinė ir racionali. Kiekvieno kūno siela yra substancinė būtent šio kūno forma. Siela, būdama kūno forma, pati negalinti būti kūniška. Racionalioji žmogaus siela susideda, anot Tomo Akviniečio, iš dviejų dalių: intelekto ir valios. Tomas Akvinietis išskiria du žmogaus ir Dievo santykio aspektus. Viena vertus, Dievas suteikia žmogui jo egzistenciją, tuo žmogus nuo Dievo tolsta (exitus). Kita vertus, jis siekia Dievo kaip tikslo ir prie jo sugrįžta (reditus). Sekdamas Aristotelio knyga Nikomacho etika (III, IV d.), Tomas Akvinietis žmonių veiksmus laiko laisvais, sąmoningais, intencionaliais ir pasirenkamais. Tuo jie skiriasi nuo atsitiktinių veiksmų (pvz., čiaudėjimo, traukulių), kurie būdingi ir kitoms gyvoms būtybėms. Žmonių veiksmai turi tikslą. Galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, anot Tomos Akviniečio, yra laimė.
(J. Baranova. Filosofinės etikos chrestomatija. Vilnius: Alma littera, 2001. P. 396–397)