Sąžinė. Populiariuose Lietuvoje naudojamuose Lietuvių kalbos, Psichologijos, Pedagogikos terminų ir Filosofijos žodynuose sąžinė mokslininkų apibrėžiama gana įvairiai:
Sąžine vadinamas „dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas, jų vertės įsisąmoninimas“ (Didysis lietuvių kalbos žodynas, 2000); sąžinė (angl. conscience) – žmogaus sugebėjimas atlikti dorovinę savikontrolę, vertinti savo poelgius, savarankiškai kelti sau dorovinius reikalavimus ir reikalauti iš savęs juos vykdyti; viena iš asmenybės dorovinės savimonės apraiškų. Gali reikštis racionaliu atliekamų veiksmų vertinimu ir emociniu jų išgyvenimu, pavyzdžiui, sąžinės graužimas (Psichologijos žodynas, 1993). Sąžinė – etikos kategorija, reiškianti aukščiausią formą, kuria asmuo sugeba morališkai save kontroliuoti, save įsisąmoninti. Skirtingai nuo motyvo (pareigos jausmo), sąžinė apima ir jau įvykdytų savo veiksmų įvertinimą, žmogui suprantant savo atsakomybę visuomenei (Filosofijos žodynas, 1975).
Sąžinė (angl. conscience, vok. Gewissen, rus. совесть) – sąmoningas savo buvusios, dabartinės ar būsimos veiklos ir elgesio įvertinimas pagal pasaulėžiūros principus ir dorovės normas. Sąžinė vystosi vėliau negu sąmonė ir savimonė, nes ji priklauso nuo asmenybės dorovinio brandumo ir patirties. Subrendus dorovinių ir kitokių normų intelektualiniam emociniam išgyvenimui, susiformuoja parengtis pagal vertinamuosius sąžinės sprendimus reguliuoti veiklą ir elgesį. Ši parengtis – sąžiningumas. Ji tampa charakterio bruožu.
Pagal sąžinės išsivystymo lygį skiriama jautri ir nejautri, gryna ir negryna, sukto ar tiesaus žmogaus sąžinė. Šeima ir mokykla ugdo sąžiningumą, nes ji yra esminis dorovinio elgesio veiksnys (Leonas Jovaiša. Pedagogikos terminai, 1993).
Ugdymo procese dažniausiai remiamasi pedagogikos mokslininkų pateiktomis apibrėžtimis. Lietuvių pedagogikoje daugiausia dėmesio sąžinei skyrė Stasys Šalkauskis ir Vaiva Vaicekauskienė. Pasak S. Šalkauskio, „sąžinė yra pastovus bei sąmoningas nusiteikimas, padedąs žmogui vertinamai spręsti apie dorinio veikimo vertę ir sykiu liepiąs daryti tai, kas yra darytina, ir draudžiąs tai, kas yra vengtina. Sąžinė yra aukštesnės žmogaus prigimties balsas, kuris pastumia žmogų į veikimą arba nuo veikimo sulaiko, kai visi jo jautuliai paspiria jį visai į kitą pusę.“ (S. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, T. 1, p. 242)