Didžioji daoizmo (daosizmo) religija ir filosofija daugeliu aspektų yra konfucianizmo priešybė. Daoizmas siūlo žmogui nusigręžti nuo visuomenės, kontempliuoti gamtą, siekiant pilnatvės spontaniškoje „trans-etinėje“ patirtyje. Absoliutas dao pasirodo kaip neasmeninė Dievo filosofinė transformacija. Kelias, kurį jis nurodo, veda į vienybę su savimi – tai pasyvaus susitaikymo ir mistinės kontempliacijos kelias. To moko ir didieji daoizmo mokytojai Lao Dzė (Laodzi) ir Džvang Dzė. Apie jų gyvenimus mažai težinoma, abejojama, ar jie iš viso kada nors gyveno.
Tačiau daoizmas nėra vien tik pasyvi kontempliacija. Lao Dzė ir Džvang Dzė (beje, jo knygos pavadinimas taip pat Džvang Dzė) tekstus kaip šventraštį skaitė ištisos vėlesnių religinių mąstytojų kartos, siekusios peržengti žmogiškosios egzistencijos ribotumą. Sinologai teigia, kad Lao Dzė priskiriamą veikalą Dao De Dzing užrašė jo mokiniai. Šis simboliškai filosofinis tekstas sudarytas iš 81 kruopščiai nušlifuoto, glausto, kupino metaforiškos minties skyriaus. Remdamiesi ankstyvųjų mąstytojų – Lao Dzė, Džvang Dzė, Li Dzė – tekstais, daoizmo apologetai sukūrė ilgai gyvavusių religinių institucijų.