Hedonizmas (gr. hedone – malonumas) – etikos teorija, teigianti, kad aukščiausias gėris ir žmogaus elgesio dorovinis kriterijus yra malonumas. Hedonimas paprastai siejamas su Epikūro vardu, nors tai nebuvo jo išradimas – hedonizmą jau seniai praktikavo Aristipas. Aristipas Kirėnietis buvo galbūt pats ryžtingiausias ir nuosekliausias hedonistas, kokį žino etikos istorija.
Kraštutinį Aristipo hedonizmą galima apibūdinti penkiomis tezėmis:
1. Malonumas yra vienintelis gėris, o nemalonumas – vienintelis blogis.
2. Malonumas kaip vienintelis gėris yra laikina būsena. Toks „dalinis malonumas“ yra gyvenimo tikslas, o laimė yra tik tokių dalinių malonumų visuma. Netinka atsisakyti dabartinio malonumo dėl būsimos laimės, reikia griebti malonumą, koks tik pasitaiko; šūkis „Carpe diem“ (Skink dieną) atitiko Aristipo hedonizmo doktriną.
3. Malonumas yra kūniškos prigimties.
4. Malonumas yra pozityvi būsena. Ši mintis priešinga kai kuriems vėlesniems hedonistams, tokiems kaip Eipkūras, kurie ją suprato negatyviai ir teigė, kad yra kančios nebuvimas. Arisitipas nesutiko, kad vien kentėjimo ir nemalonumo nebuvimas jau yra malonumas, nes malonumas ir nemalonumas yra tam tikri mumyse vykstantys sielos judesiai, o malonumo ar nemalonumo nebuvimas yra būtent tokių judesių stoka.
5. Malonumai skiriasi tik intensyvumu, tačiau nesiskiria kokybe. Nėra malonumų, kurie savaime būtų geresni ar blogesni už kitus. Viskas yra vienodai gera, jei vienodai teikia malonumą, net dora yra vertinga tik dėl jos teikiamo malonumo.
Aristipo aiškus ir atkaklus hedonizmas pasirodė esantis per daug vienašališkas ir sunkiai apginamas, todėl jo mokiniai netrukus pradėjo daryti nuolaidų, ieškoti kompromisų ir palaipsniui išsižadėti jo tezių. Pavyzdžiui, dvasiniai malonumai buvo pripažinti kaip atskira malonumų rūšis greta kūniškųjų ir t. t. Toji kirėniečių mokyklos evoliucija padėjo pamatus naujai hedonizmo mokyklai, kuri buvo įkurta Epikūro, praėjus maždaug šimtui metų po kirėniečių.