Helenizmas – graikų kultūros susidūrimo su svetima romėnų kultūra laikotarpis, prasidėjęs nuo Aleksandro Didžiojo laikų III amžiuje. Graikų kultūra, kuri ilgai vystėsi visiškai atskirai ir nepriklausomai nuo svetimų įtakų, nuo tada iš heleniškos ji tapo helenistine, t. y. sukurta ne vien graikiškų veiksnių ir viešpataujanti ne tik Graikijoje.
Filosofijos ir etikos istorijoje helenistinio laikotarpio filosofai nebuvo etniniai graikai, o filosofijos išplitimo sritis buvo gerokai didesnė už Graikiją. Vis dėlto graikiškumo persvara filosofijoje buvo milžiniška, o svetimi balsai joje skambėjo visai trumpą laiką. Todėl tarp helenistinio ir ankstesnio, klasikinio, graikų filosofijos laikotarpių yra daugiau panašumų nei skirtumų. Svarbiausios helenizmo laikotarpio pažiūros atsirado dar Atėnuose, IV ir III amžių prieš Kristų sandūroje. Tiesa, II a. pr. Kr. Atėnų filosofinė aplinka pradėjo nykti, o naujos mokyklos kūrėsi Romoje ir Aleksandrijoje; tačiau ir ten dar ilgai plėtotos atėniečių idėjos.
(W. Tatarkiewicz. Filosofijos istorija I. Vilnius: Alma littera, 2001)