Demokratija (gr. demos – liaudies, kratia – valdžia), sąvoka, susiformavusi antikoje, ilgai buvo vartojama tik tam tikrai politinei sistemai, grindžiamai valstybinės valdžios rinkimu balsų dauguma, apibūdinti. Šiuolaikinės demokratijos pradžia – Prancūzijos revoliucija. Šiuolaikiniame pasaulyje plečiasi demokratijos samprata – ji traktuojama kaip žmonių bendrabūvis, tarpusavio sugyvenimo būdas suvokiant bendrus interesus ir gerbiant vienas kitą, problemas sprendžiant konstruktyviu dialogu.
Demokratiją suvokiame dvejopai: kaip politinę sistemą (valstybės valdymo ir visuomenės organizavimo būdą) ir kaip žmonių gyvenimo kartu būdą (bendrabūvį).
Pirmoji samprata vyrauja socialiniuose moksluose (istorijoje, politologijoje ir kt.). Tai labai dažnai šiuolaikinėje politikoje vartojama sąvoka. XX amžiuje, nelygu, koks kriterijus, išryškėjo trys pagrindiniai požiūriai į demokratiją:
1. Demokratija yra liaudies valdžia. Šis apibūdinimas pagal valdžios šaltinį nėra labai tikslus, nes net graikiškas žodis demos, iš kurio kildinama sąvoka, turi ne vieną reikšmę. Tai gali būti liaudis, tauta, minia, prastuomenė.
2. Demokratija yra valdžia, veikianti žmonių labui ir jų vardu. Šis apibūdinimas nurodo valdžios tikslus. Kita vertus, žmonių interesai labai skiriasi. Patenkinti absoliučiai visų valstybės, visų socialinių grupių narių interesus iš esmės neįmanoma.
3. Demokratija – tai sistema, užtikrinanti piliečių įtaką formuojant valdžios organus. Šis apibūdinimas aiškina vyriausybės formavimo procedūras. Sunku rasti valstybę, kurios visi piliečiai tiesiogiai dalyvautų valdyme. Tai buvo įmanoma tik antikinės Graikijos poliuose. Todėl šiuolaikinė demokratija yra ne tiesioginė, o atstovaujamoji. (E. Bakonis)
Antroji demokratijos samprata artimesnė etikai, kuri nagrinėja žmonių bendrabūvį. Demokratija nėra tik sąvoka, egzistuojanti kažkur greta mūsų. Ji nėra abstrakcija. Demokratija gali būti apibrėžta, pamatuota, įvertinta. Demokratija turėtų būti suvokiama kaip gyvenimo ir mąstymo būdas, kai kiekviename žingsnyje vadovaujamasi savaiminio žmogaus vertingumo ir tarpusavio lygiateisiškumo principais. Vargu ar galime laikyti valstybę tikrai demokratiška, jei kasdieniame gyvenime piliečiai negali, nenori ar nemoka realizuoti savo teisių ir laisvių. Tai skatina „perkelti“ demokratijos suvokimą į artimesnę mokiniui (mokyklos) aplinką. (R. Totoraitis, L. Degėsys)