Platonizmas – platonizmo esmė yra idealizmas, arba teorija, skelbianti, kad visose buvimo ir veiklos srityse, be realių, bet laikinų pradmenų, yra idealūs amžini pradmenys ir kad idealūs pradmenys yra pranašesni už realius. Tiksliau apibrėžiant platonizmas yra:
ontologijoje – įsitikinimas, kad yra ideali būtis ir kad yra nuo jos priklausoma reali būtis;
psichologijoje – pripažinimas, kad siela yra nepriklausoma nuo kūno ir kad kūnas žemesnis už sielą ir priklausomas nuo jos;
pažinimo teorijoje – įsitikinimas, kad yra protinis, nepatirtinės kilmės, įgimtas pažinimas ir kad juslinis pažinimas, kaip priklausomas ir netikras, turi būti jam pavaldus;
etikoje – pripažinimas, kad tikrasis žmogaus tikslas yra idealus gėris ir kad realios gėrybės, kaip žemesnės, privalo būti jam pavaldžios ir laikomos tik priemonėmis.
Svarbiausia Platono filosofijoje buvo idėjos sąvoka ir drauge tokios sąvokos kaip siela, gėris; Platonas buvo idealizmo kūrėjas, bet kartu ir spiritualizmo bei etiniu pamatu sukurtos metafizikos pradininkas. Pažinimo teorijoje Platonas išaukštino protą, bet drauge privilegijavo intuiciją ir su ja susijusius iracionalius pažinimo veiksnius (prielaidomis grindžiamą pažinimą ir idėjų atsiminimą). Jis buvo finalistinės gamtos sampratos pradininkas. Taip pat logikos pradininkas. Aristoteliui atvėrė ir vieną, ir kitą kelią.
Platonizmas istorijoje buvo Platono filosofijos pavertimas tam tikros rūšies mokymo sistema Atėnų Akademijoje, paskui – jos išplėtojimas ir performulavimas neoplatonizme, ypač (po viduramžiais viešpatavusios Aristotelio tradicijos) Platono recepcijos atgaivinimas, 1459 m. Florencijoje atkūrus Platono akademiją (Kozimo Medičio fondas), galiausiai – Platono idėjų teorijos ilgaamžė įtaka filosofinio idealizmo istorijoje. F. Nyčė ir A. N. Vaithedas platonizmu plačiąja reikšme laikė visą, daugiausia Platono pradėtą, Vakarų Europos filosofiją.