Idealizmas (gr. idea – išvaizda, forma; idėja), pagrindinis požymis Vakarų Europos metafizikos, būties ir pažinimo srityse teikiančios pirmenybę formuojančiai idėjai, o ne tiesiogiai suvokiamiems daiktams (reiškiniams). Pagal tai, kaip „idėja“ filosofiškai interpretuojama, skiriamos įvairios idealizmo kryptys ir atmainos. Reikšmingiausios iš jų yra:
1. Ontologinis, arba platoniškasis, idealizmas. Jam idėja – tai proto pažinime iš anksto pamatytas pastovus antjuslinis vaizdas to, kas yra matoma kintamame, per jusles įgyjamame patyrime. Šis nuo Platono einantis dviejų būties sričių – atskirų juslėmis suvokiamų laikinų („realių“) daiktų (mundus sensibilis) ir antjuslinių, pastovių ir visuotinių („idealių“) esmių (mundus intelligibilis) – skyrimas sudaro metafizikos pagrindą.
2. Teologinis idealizmas idėjas laiko amžinuoju Dievo kūrėjo planu (Augustinas, Tomas Akvinietis). Idėjos – pastovios dieviškosios dvasios mintys, kurios yra laike kintamų sukurto pasaulio daiktų pagrindas, todėl šie – laikini ir pažinūs.
3. Naujųjų laikų (Dekarto, Loko, Hiumo) filosofinis psichologinis idealizmas idėją supranta kaip vaizdinį, kuriuo pasaulio daiktai reprezentuojami žmogaus sąmonėje. Sąmonės pasaulis ir tikrovės pasaulis aiškiai skiriami. Dabar idėja priklauso subjekto sričiai, vidui ir dėl atitikimo galios siejasi su išore, objektyvybe. Idealizmas tampa subjektyvumo filosofija.
4. Kanto pagrįstas transcendentalinis idealizmas. Čia idėja iš realaus psichinio vaizdinio virsta apriorine sąmonės galimybės sąlyga. Sąmonės pasaulis peržengiamas, tiesa, ne (vėl) į kažkokį „anapus“ (Dievo minčių sritį), o atgal į iš anksto įsisąmonintą baigtinio subjektyvumo struktūroje glūdinčią bet kokio galimo baigtinio pažinimo galiojimo pagrindų sritį. Taigi šio idealizmo idealusis pasaulis yra baigtinio, t. y. objektinio patyrimo galimybės sąlygų ir baigtinės, t. y. save su dorovės normomis siejančios veiklos sfera. Tačiau idėja tikrąja žodžio reikšme reiškia proto sąlygas – patyrime niekada nerandamos visybės, kuri kaip būtinas reguliatyvas vadovauja teoriniam ir kaip būtina norma praktiniam pažinimui, projektus.
5. Absoliutusis, kitaip dar vokiečių, idealizmas (Fichtė, Šelingas, Hėgelis). Grįždamas prie subjektyvumo, jis orientuotas ne, kaip Kanto filosofijoje, į baigtinio, o į bet kokio pažinimo pagrindus: subjektyvumas atranda ir suvokia save iš esmės kaip absoliutas. Pereidamas savo sąmonės formą, jis prieina ne tik prie proto idėjų, kaip reguliatyvių pažinimo sąlygų, bet suvokia save patį kaip tą idėją, kaip tą vieną absoliutų ir imanentišką vienovės pagrindą, iš kurio kaip laisvos iškyla visos skirtybės (empirinis subjektas ir objektas, dvasia ir gamta, gamta ir istorija ir kt.).
(A. Halder. Filosofijos žodynas.Vilnius: Alma littera, 2002. P. 89)