Etiketas (pranc. „etiquette“ − etiketė; sąvoka, žinoma nuo Liudviko XIV laikų) – tai vadinamosios gražios manieros, kurios anksčiau buvo priimtos monarchų rūmuose, diplomatiniuose sluoksniuose ir kt. Jos kilo iš Anglijos ir Prancūzijos, buvo aukštuomenės propaguojamos, kad žmogus nepakliūtų į nepatogią padėtį, kas ypač dažnai pasitaiko atvykėliams iš svetur. Tiesa, požiūris į formalumus XX a. sparčiai kito.
Etinis pliuralizmas yra skirtingų, bet lygiateisių etikos normų buvimas visuomenėje (valstybėje, organizacijoje). Šiandien egzistuoja tam tikras kultūrinis pliuralizmas, kuriam būdingas etinio pliuralizmo, pripažįstančio moralės normų kultūrinį sąlygotumą, teoretizavimas ir gynimas. Toks požiūris grindžiamas idėja, kad esama daug teorijų apie tai, kas yra „teisinga“ ir „neteisinga“, kurios gali būti nesuderinamos ar nepalyginamos su asmens sąžinės įsitikinimais. Kultūrologiniai tyrimai atskleidžia įvairiose visuomenėse galiojančias skirtingas moralės normas. Sprendimus, kada reikia veikti pagal vieną ar kitą etikos kodeksą, reikia atidžiai apsvarstyti.
Etinis pliuralizmas taip pat žinomas kaip „vertybių pliuralizmas“. Teigiama, jog etinis pliuralizmas esąs demokratijos sąlyga. Todėl piliečiai savo moraliniams sprendimams reikalauja visiškos autonomijos, o įstatymų leidėjai turi tokią sprendimų laisvę gerbti priimdami įstatymus, atsižvelgdami į kultūrines ar moralines visuomenės vertybių orientacijas, traktuodami visus galimus požiūrius kaip lygiaverčius. Sykiu apeliuojama į tolerancijos nuostatą. XX a. būdinga postmoderni tendencija, susijusi su reliatyvistine teze, neigiančia bendrų žmogiškosios būties prigimtyje įsišaknijančių moralinių normų, kurioms palenktina bet kuri žmogaus, bendrojo gėrio ir valstybės samprata, egzistavimą.
Etinis pliuralizmas susijęs (bet ne tas pats) su moraliniu reliatyvizmu (egzistuoja daugybė moralinių teorijų ir nėra tiesos kriterijaus, pagal kurį jos gali būti vertinamos) ir kultūriniu reliatyvizmu (normos, vertybės ir praktika gali būti suprantamos tik konkrečių kultūrų kontekstuose). Toks reliatyvistinis pliuralizmo supratimas neturi nieko bendra su teisėta piliečių laisve iš politinių ir kitų nuomonių rinktis tas, kurios, jų požiūriu, geriau atitinka bendruomenės gėrio reikalavimus. Politinė laisvė paremta ne reliatyvistine idėja, laikančia, jog visos žmogiškojo gėrio sampratos vienodai teisingos ir vertingos, bet tuo, kad politine veikla visada siekiama įgyvendinti visiškai konkretų žmogaus bei visuomenės gėrį tam tikroje aiškiai apibrėžtoje istorinėje, geografinėje, ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Konkretus įgyvendinimas ir aplinkybių įvairovė paprastai lemia orientacijų ir sprendimų, kurie privalo būti morališkai priimtini, daugį. Net ir tradicinis „krikščionis įpareigotas laikinųjų dalykų tvarkos klausimais pripažinti teisėtas, nors ir skirtingas, nuomones. Kartu jis pašauktas atmesti moraliniam reliatyvizmui būdingą pliuralizmo sampratą, kuri demokratiniam gyvenimui yra žalinga. Demokratiniam gyvenimui reikia teisingų ir tvirtų pamatų, t. y. etinių principų, kurie dėl savo prigimties bei savo kaip socialinio gyvenimo pagrindo vaidmens negali būti derybų objektas.“ (Tikėjimo ir mokslo kongregacija)
Konkrečioje politinėje veikloje etinis pliuralizmas reiškiasi tuomet, kai tam tikri socialiniai sprendimai yra kontingentiški, neretai morališkai galimos skirtingos strategijos tai pačiai pamatinei vertybei įgyvendinti ar problemai spręsti, kai kuriuos pamatinius etikos teorijos principus įmanoma aiškinti įvairiai ir nemažai gerų idėjų techniškai sudėtinga įgyvendinti. Tai lemia, kad paprastai būna kelios pozicijos, kurias etikai gali aktyviai remti siekdami (pvz., per Etikos komisijų darbą) realizuoti savo teisę ir pareigą dalyvauti savo šalies visuomenės gyvenime. Šis aiškus konstatavimas nepainiotinas su minėtu etiniu reliatyvizmu renkantis moralinius principus ir pamatines vertybes.
Eudaimonija (gr. eudaimonia), kaip ją suprato graikai, yra asmens tobulumas arba tas optimumas, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti. Pagal tradiciją, bet rizikuodami netiksliai perteikti mintį, žodį eudaimonija galėtume versti laimė, palaima.
Beveik visi eudaimonistai buvo graikų etikai, bet eudaimoniją kiekvienas suprato savaip. Platonui ji pasiekiama bejusle ir bekūne idėjų ir gėrio įžvalga, o Aristoteliui ji – žmogaus (protingą ir socialią) prigimtį atitinkanti veikla, kuri yra sėkmingo, gero gyvenimo polyje (valstybėje) pamatas. Vis dėlto žmogus yra ne tik protinga, bet ir kūniška būtybė. O kūno poreikiams tenkinti reikalingos dar kitos, išorinės, palankios, nuo žmogaus nepriklausančios, sąlygos. Todėl pati dorybė negali užtikrinti eudaimonijos. Tad žmogus nėra pajėgus visiškai įvaldyti praktinį gyvenimą, o grynai teorinis gyvenimas, kuris laiduotų eudaimoniją, žmogui yra nepasiekiamas. (W. Tatarkiewič)
Naujųjų amžių filosofai – I. Kantas, F. Nyčė – kritikavo į laimę, kaip aukščiausią tikslą, sutelktą eudaimonizmo etiką.
Eudemonizmas (gr. eudaimonia – palaima) – etikos pažiūra, laikanti eudaimoniją aukščiausiuoju gėriu. Pagal tradiciją žodį eudaimonija galima versti laimė. Eudemonizmas teigia, kad žmonių tikslai yra įvairūs, bet vieni iš jų aukštesni, kiti žemesni; aukštesni tie, kuriems žemesni – tik priemonė. Priemonių ir tikslų grandinė negali tęstis iki begalybės – privalo būti aukščiausiasis tikslas, kuris niekam nėra priemonė. Toks tikslas yra aukščiausiasis gėris, kurio žmonės siekia realiame gyvenime. Aristoteliui tai buvo eudaimonija, o Platonui – abtrakti gėrio idėja.
Eudemonizmas, traktuodamas eudaimoniją kaip aukščiausiąjį gėrį, teigia, kad tai nėra nei idealus, nei išorinis, nei visuomeninis gėris, tai – asmens tobulumas. O kas yra tobulumas? Beveik visi graikų etikai buvo eudaimonistai. Kiekvienas jų eudaimoniją suprato savaip, tačiau bendriausia prasme – kaip asmens tobulumą arba optimumą, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti. Aristotelis eudaimonija laikė žmogaus prigimtį atitinkančią veiklą. Tikroji žmogaus prigimtis, jei remsimės Aristotelio racionalumu, yra protas. Todėl eudaimonija slypi proto veikloje, kuri yra tobulo gyvenimo pamatas.