Eudaimonija (gr. eudaimonia), kaip ją suprato graikai, yra asmens tobulumas arba tas optimumas, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti. Pagal tradiciją, bet rizikuodami netiksliai perteikti mintį, žodį eudaimonija galėtume versti laimė, palaima.
Beveik visi eudaimonistai buvo graikų etikai, bet eudaimoniją kiekvienas suprato savaip. Platonui ji pasiekiama bejusle ir bekūne idėjų ir gėrio įžvalga, o Aristoteliui ji – žmogaus (protingą ir socialią) prigimtį atitinkanti veikla, kuri yra sėkmingo, gero gyvenimo polyje (valstybėje) pamatas. Vis dėlto žmogus yra ne tik protinga, bet ir kūniška būtybė. O kūno poreikiams tenkinti reikalingos dar kitos, išorinės, palankios, nuo žmogaus nepriklausančios, sąlygos. Todėl pati dorybė negali užtikrinti eudaimonijos. Tad žmogus nėra pajėgus visiškai įvaldyti praktinį gyvenimą, o grynai teorinis gyvenimas, kuris laiduotų eudaimoniją, žmogui yra nepasiekiamas. (W. Tatarkiewič)
Naujųjų amžių filosofai – I. Kantas, F. Nyčė – kritikavo į laimę, kaip aukščiausią tikslą, sutelktą eudaimonizmo etiką.