Dorovinė saviaukla – aukščiausia dorovinio auklėjimo pakopa, kai pats auklėjamasis imasi save ugdyti. Saviaukla susieta su žmogaus savimonės, jo sąmoningumo išugdymu, su gebėjimu save pažinti ir vertinti, būti savarankiškam. Svarbu, kad asmeninės ydos ir silpnybės būtų ne tik adekvačiai suvokiamos, bet ir smerkiamos, neapkenčiamos. Kai savikritiškai save vertiname, suvokiamas ir išgyvenamas prieštaravimas tarp tikslų, idealų ir savo netobulumo. Šitaip ydos ir silpnybės, charakterio trūkumai suvokiami kaip savo nesėkmių priežastys, kurias ir ryžtamasi pašalinti. (V. Žemaitis. Etikos žodynas. Vilnius: Rosma, 2005).
Dualùs [lot. dualis – dvejopas, dvigubas], dvilypis, dvejopas, susidvejinęs, būdingas dualizmui.
Ė. Fromas (E. Fromm, 1900 m. kovo 23 d. – 1980 m. kovo 18 d.) – Vokietijos ir JAV psichologas bei filosofas humanistas, vienas neofroidizmo ir froidizmo-marksizmo psichoanalizės krypčių kūrėjų. Buvo neomarksistinės Frankfurto mokyklos narys. Jo teoriniai modeliai darė įtaką pozityviosios psichologijos susikūrimui XX a. pabaigoje.
Tyrinėjimų pradžioje Ė. Fromas gilinosi į Z. Froido idėjas, taikė jas praktiškai ir radęs silpnų vietų vėliau kritikavo ortodoksinį froidizmą. Tai paskatino jį sukurti savo koncepciją, pavadintą neofroidizmu. Savo darbuose ir veikaluose humanistas didelį dėmesį skyrė laisvės dualizmo sampratai, vyro ir moters santykiams, sukūrė originalią meilės teoriją.
Ė. Fromas parašė didžiulio pasaulinio įvertinimo sulaukusias knygas: „Menas mylėti“, „Bėgimas nuo laisvės“, „Žmogus sau“, „Sveikoji visuomenė“, „Psichoanalizė ir religija“, „Psichoanalizė ir dzenbudizmas“, „Turėti ar būti?“ ir kt.
Levinas, Emanuelis (Emmanuel Lévinas, 1906–1995) – žydų kilmės prancūzų filosofas. Gimė Kaune, kur gyveno jo seneliai ir tėvai. Nors šeima tarpusavyje kalbėjo rusiškai, Levino tėvas susilietuvino pavardę (iš Levyne), ir Emanuelis kelerius metus studijavo Strasbūre kaip studentas iš Lietuvos. Levino biografė Mari Anė Lekurė (Lescourret) teigia, kad nei Levinas, nei jo žmona Raisa niekada nesiilgėjo Lietuvos, nes čia žuvo jų šeimos. Lekurė tyrinėja ne tik lietuvišką istorinį ar geografinį kontekstą, bet ir rusų romanų įtaką Levino intelektualinei brandai. Ji retoriškai klausia: ką bendra galėjo turėti Leviną sukrėtusi Fiodoro Dostojevskio frazė „Visi esame kalti prieš visus, o aš labiau nei kiti“ su Vilniaus dialektika ir lietuvių blaivumu? Biografė Leviną interpretuoja kaip „litvaką“, kuriam didelę įtaką padarė Vilniaus Gaonas, ir tokia jo kilme remiasi nusakydama šio filosofo ir Martino Buberio dialogo filosofijos skirtumą. Galbūt yra prasmės Levino žodžiuose, kuriuos cituoja Levino biografas Salamonas Malka: „Galvoju, kad Kaunas yra miręs, žinau, kad Kaunas yra amžinas“. Ką turėjo galvoje Levinas? Galbūt tai, kad vaikystės ir jaunystės patirtis lieka mumyse amžinai?
Pagrindiniai Levino veikalai: Intuicijos teorija Husserlio fenomenologijoje (1930), Pabėgimas (1935), Laikas ir kitas (1947), Nuo egzistencijos prie egzistuojančiojo (1947), Totalybė ir begalybė (1961), Sunki laisvė (1963), Keturios Talmudo pamokos (1968), Kito žmogaus humanizmas (1972), Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės (1974), Tikriniai vardai (1976), Etika ir begalybė (1982), Apie Dievą, ateinantį į mąstymą (1986).