Dorovinė saviaukla – aukščiausia dorovinio auklėjimo pakopa, kai pats auklėjamasis imasi save ugdyti. Saviaukla susieta su žmogaus savimonės, jo sąmoningumo išugdymu, su gebėjimu save pažinti ir vertinti, būti savarankiškam. Svarbu, kad asmeninės ydos ir silpnybės būtų ne tik adekvačiai suvokiamos, bet ir smerkiamos, neapkenčiamos. Kai savikritiškai save vertiname, suvokiamas ir išgyvenamas prieštaravimas tarp tikslų, idealų ir savo netobulumo. Šitaip ydos ir silpnybės, charakterio trūkumai suvokiami kaip savo nesėkmių priežastys, kurias ir ryžtamasi pašalinti. (V. Žemaitis. Etikos žodynas. Vilnius: Rosma, 2005).