Antuanas de Sent Egziuperi (1900 m. birželio 29 d. – 1944 m. liepos 31 d.) – prancūzų pilotas, humanistas ir rašytojas.
Apdovanotas įvairiais talentais, Antuanas nuo mažumės ieškojo sričių, kuriose galėtų save išreikšti. Jis anksti pradėjo rašyti eiles, piešti, griežti smuiku. Bet labiausiai jį traukė technika. Dvylikos metų jis pabandė skristi lėktuvu, tačiau itin tuo, matyt, nesusižavėjo, nes baigęs mokyklą būdamas devyniolikmetis įstojo į Menų akademiją studijuoti architektūros. Vis dėlto po dvejų metų studijas metė ir užsirašė savanoriu į aviacijos pulką. Lakūno karjeros pradžia nesėkminga – vos pradėjęs savarankiškai skraidyti jis patyrė avariją, sunkiai susižeidė ir pasveikęs buvo demobilizuotas. Tačiau gyvenimas be pavojų, be rizikos – ne Sent Egziuperi prigimčiai. 1927 m. jis grįžo į aviaciją. Ir grįžo visam laikui – iki paskutinio pražūtingo skrydžio 1944 m. liepos 31 d.
Lakūnų gyvenimo kasdienybė yra Sent Egziuperi knygų suaugusiems skaitytojams pagrindinė tema: Paštas į pietus (1929), Naktinis skridimas (1931), Žemė žmonių planeta (1938), Karo lakūnas (1942) ir kt. Knygos autobiografinės formos. Viename savo laiškų Sent Egziuperi rašo: Ieškokite manęs mano raštuose. Iš tiesų, minėtuose kūriniuose gausu Sent Egziuperi tarnystės Afrikos, Pietų Amerikos, Ispanijos oro uostuose atspindžių.
Mažasis princas – vienintelė Sent Egziuperi knyga, kuria rašytojas kreipiasi į vaikus.
Apaštalas (gr. apostolos) – pasiuntinys. Taip pirmiausia buvo vadinami dvylika Jėzaus Kristaus išrinktų mokinių, kuriuos Jis siuntė skelbti pasauliui Savo mokymo. Apaštalu save vadina ir Paulius.
Apatija (gr. apatheia – bejausmiškumas) – etinėse stoikų koncepcijose apatija suprantama kaip beaistriškumas, dvasinė ramybė, išminčiaus būsena, kai jausmai netrukdo proto veiklai, kaip ideali sąlyga apmąstymams. Pasak stoikų, būtent apatija yra artimiausias doro gyvenimo tikslas. Joks afektas nėra natūralus ir netarnauja gėriui, todėl reikia jų atsikratyti. Troškimus ir jausmus reikia ne padaryti saikingus, kaip mokė peripatetikai, o visiškai jų atsikratyti; kalbama ne apie „metropatiją“, o apie „apatiją“. Pats blogiausias afektas – liūdesys – niekada neturėtų įsibrauti į išminčiaus sielą, kaip ir liūdesys dėl svetimo blogio, t. y. užuojauta. Santykiuose su kitais reikia vadovautis protu, o ne užuojauta; priešingu atveju elgtumės blogai, tarsi gydytojas, kuris, užjausdamas ligonį, vengtų daryti jam skausmingą operaciją.
Reikalavimas sutramdyti afektus ir tapti abejingam visoms gyvenimo gėrybėms kartu radikaliai smerkiant ir laikant blogais visus, kurie nėra tobuli, suformavo griežtumą ir rigorizmą, kurie būdingi stoikų teorijai ir gyvenimui, etikai ir dorai.
Šiandien psichologijoje apatija reiškia abejingumo būseną, staigų aktyvumo sumažėjimą, neturėjimą noro ką nors veikti (dažnai tai yra nervų sistemos veiklos sutrikimo padarinys).
Apokalipsė – (gr. apokalypsis – apreiškimas) – Apreiškimas Jonui: Biblijos dalis, viena seniausių ir sudėtingiausių Naujojo Testamento knygų, kurios autoriumi ir katalikų, ir stačiatikių bažnyčios laiko Joną; A. susideda iš septynių autoriaus regėjimų su įžanga iš septynių laiškų, adresuotų Mažosios Azijos krikščionių bažnyčioms; pranašaujama pasaulio pabaiga, greitas antrasis Kristaus atėjimas, jo pergalinga kova su Antikristu, paskutinis teismas.