Egzegèzė [gr. exēgēsis – aiškinimas], filologinis senovinių tekstų (ypač Biblijos) aiškinimas ir komentavimas.
Egzistencializmas (lot. egzistentia – egzistavimas), egzistencializmo etika – filosofinės krypties etika, kuri laiko patį žmogaus buvimą pasaulyje svarbiausia filosofine problema. Egzistencializmo pradininkais laikomi Blezas Paskalis ir Siorenas Kierkegoras. Skiriamos ateistinio egzistencilizmo (Martinas Heidegeris, Žanas Polis Sartras, Alberas Kamiu, Simona de Bovuar) ir religinio egzistencializmo (Karlas Jaspersas, Gabrielis Marselis, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Antanas Maceina, Juozas Girnius) kryptys. (Filosofinės etikos chrestomatija XI–XII klasei / sud. J. Baranova. V., 1998. P. 398)
Egzistencija (lot. existentia – buvimas, būvis) – viena iš pagrindinių egzistencinės filosofijos sąvokų, reiškianti žmogaus asmenybės būties būdą. Viduramžių filosofijoje egzistencijos terminas buvo vartojamas kaip esmės priešprieša, nes egzistencija ir esmė buvo suprantamos kaip du santykiniai būties aspektai. Esme laikyta tai, kas ta ar kita būtybė yra, o egzistencija laikytas šios esmės realizavimas (arba aktualizavimas) konkrečioje tikrovėje. Esmės ir egzistencijos skyrimas savo ruožtu buvo grindžiamas akto ir galimybės, arba potencijos, skyrimu. Kai esmė pati savyje tėra ideali galimybė, egzistencija yra atitinkamos galimybės pavertimas tikrove. Pagal tai egzistencija virsta tikrovės sinonimu: yra daug dar nerealizuotų galimybių, bet egzistuoja tik tai, kas tikrovėje realizuota.
Kitą prasmę egzistencija įgavo moderniosios filosofijos srovėje, kuri vadinama egzistencializmu, arba egzistencine filosofija. Joje egzistencija laikoma ne apskritai buvimas, o žmogiškasis buvimas, todėl egzistencija vadinamas pats žmogus kaip būtybė, išsiskirianti iš visų kitų būtybių sąmoningu santykiu su būtimi – būties ir kartu savęs pažinimu, arba „supratimu“. (Pagal J. Girnių)
Šia reikšme terminą egzistencija pirmąkart pavartojo S. Kierkegoras. Pasak egzistencialistų, egzistencija yra tas centrinis žmogiškojo „Aš“ branduolys, kuris lemia, kad tasai „Aš“ reikštųsi ne šiaip kaip atskiras empirinis individas ir ne kaip „mąstantis protas“, t. y. kažkas visuotina (bendražmogiška), o kaip konkreti nepakartojama asmenybė. Egzistencija – tai ne žmogaus esmė, nes pastaroji, kaip moko egzistencialistai (Sartras), reiškia tai, kas apibrėžta, iš anksto duota, o „atvira galimybė“. Viena svarbiausių egzistencijos apibrėžčių – jos neobjektyvinimas. Žmogus gali objektyvinti savo gabumus, žinias, mokėjimus praktiškai – išorinių objektų pavidalu; be to, jis gali padaryti savo psichinius aktus, savo mąstymą ir t. t.savęs paties nagrinėjimo objektu, objektyvindamas juos teoriškai. Vienintelis dalykas, pasprunkantis nuo jo tiek praktinio, tiek teorinio objektyvinimo (taigi ir nuo pažinimo) ir todėl nepavaldus jam, – jo egzistencija. Mokymas apie egzistenciją atmeta tiek racionalistinį žmogaus supratimą, kuris žmogaus esme laiko protą, tiek marksistinį jo kaip visuomeninių santykių visumos supratimą.
Egzistencinė galia (lot. existare – būti, gyvuoti) – lytinis potraukis, kuris sudaro prielaidą žmogui būti, gimti; tai stipriausias žmogaus potraukis. Buvimas, kaip pagrindinis gėris, atsiranda būtent dėl šios egzistencinės galios – lytinio potraukio. Tai generatyvinė galia, skirta homo sapiens rūšiai egzistuoti ir pratęsti.
Lytinis potraukis egzistuoja ir gyvūnų pasaulyje kaip instinktų galia: esant kokiam nors poreikiui (pvz., alkis) vienodi išoriniai stimulai (grobio kvapas, vaizdas) neišvengiamai skatina vienodus poelgius (pulti, griebti).
Žmogus yra protingas ir laisvas, todėl potraukio galią geba valdyti. Potraukis yra tam tikra visos žmogaus būties orientacija (kryptingumas), susijusi su pačia tos būties prigimtimi (pvz., potraukis valgyti). Lytinis potraukis yra labai egoistinis, tačiau žmogus sugeba apmąstyti priemonių ir tikslo santykį ir priemones renkasi pagal siekiamą tikslą. (B. Obelenienė)