Stoikas – bendrąja reikšme tvirtas, ištvermingas, nepalūžtantis žmogus.
Skiriami trys stoikų mokyklos istorinės raidos laikotarpiai: 1) senoji Atėnų mokykla, kuriai priklausė stoicizmo pradininkai Zenonas Kitijietis (iš Kitijo miesto Kipre; apie 336–264 pr. Kr.), Kleantas Asietis (iš Aso; 264–232 pr. Kr.), Chrisipas (iš Soli; 280–207 pr. Kr.); 2) vidurinioji mokykla, kuri buvo suklestėjusi II–I a. pr. Kr. sandūroje, bet jau ne Atėnuose, o Rodo saloje, ir kurioje nuo grynai stoiško mokslo buvo pereita prie eklektikos; 3) vėlyvoji mokykla, susiformavusi imperatorių laikais Romoje; ji iš dalies grįžo prie pirminės stoikų doktrinos.
Vėlyvųjų stoikų pažiūrose vis dėlto įsigalėjo ne religinė filosofija ir mistika (kaip buvo viduriniuoju stoicizmo laikotarpiu), o romėniškoji moralistinė pakraipa. Vėlyvųjų stoikų filosofija apribota tik etikos ir gyvenimo išminties problemomis. Žymiausi stoikai buvo Seneka (apie 4 pr. kr. – 65 po Kr.), Nerono laikų didikas, daugybės populiarių etikos raštų – Apie laimingą gyvenimą, Apie gyvenimo trumpumą, Apie pyktį ir kt. – autorius; Epiktetas (apie 50–130 m.), iš Frigijos kilęs vergas, vėliau filosofijos mokytojas Romoje, artimiausias pirmųjų stoikų tradicijai (jo pažiūros išliko užrašytos Ariano ir išleistos pavadinimu Diatribės, sutrumpintas jų variantas pavadintas Encheiridionu – moralės vadovėliu); pagaliau imperatorius Markas Aurelijus (121–180, valdęs 161–180 m.), vienas žymiausių Antoninų dinastijos imperatorių, apmąstymų Sau pačiam autorius. Šie stoikai, ypač Seneka ir Markas Aurelijus, nutolo nuo pradinio stoikų materializmo, jų pasaulėžiūra pakrypo į sielos ir kūno dualizmą ir dvasios spiritualizmą. Tiesa, jie domėjosi tik etikos dalykais ir šia prasme buvo ištikimi stoicizmo tradicijai. Jų raštai atitiko plačiosios visuomenės interesus, todėl išliko populiarūs iki mūsų dienų.