Aristotelis (Aristotelēs, 384–322 pr. Kr.) – senovės graikų filosofas, Platono mokinys. Gimė Stageiros mieste, Trakijos pusiasalyje, Makedonijoje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, Aristotelis įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. Anksti neteko tėvų.
307 m. būdamas aštuoniolikos metų Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Aristotelis apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343–342 m. Pilypas Makedonietis jį pakvietė tapti Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis įkūrė Akademijos pavyzdžiu, bet siekė pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų – ir humanitarinių, ir gamtamokslinių – institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine“. Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis mažiau rašė ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur netrukus mirė.
Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė – visa tai buvo būtina tokiam didingam dalykui kaip Aristotelio mokslas sukurti.
Praktiniai Aristotelio veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikę trys veikalai, bet tikriausiai tik du yra autentiški: Eudemo etika yra ankstyviausia, o Nikomacho etika (skirta anksti mirusiam sūnui Nikomachui) – vėlyviausia. Didžioji etika (lot. Magna moralia) paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. Aristotelis stengėsi susieti Platono atskirtus juntamų daiktų ir idėjų pasaulius. Idėjos, jo manymu, glūdi daiktuose. Žmogus yra vienintelė būtybė, turinti protą. Žmogaus tikslas yra kuo protingiau veikti siekiant aukščiausio gėrio – palaimos (laimės). Tam neužtenka vien laikytis teorijos. Kaip ligonis negali pagyti vien klausydamasis, bet nesilaikydamas gydytojo patarimų, taip ir doram negalima tapti vien filosofuojant. Aristotelis dorybes skirsto į dianoetines (proto) ir etines (būdo). Būdo dorybės yra įgyjamos, jos virsta įpročiu veikiant. Dorybė yra gebėjimas visuose išgyvenimuose aptikti vidurį. Aristotelio etikoje, kitaip nei Sokrato ar Platono, veikla susieja idėjas ir praktinius įgūdžius.
Politika pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas.