Monarchija – valstybės valdymo forma, kai aukščiausioji valdžia bent formaliai priklauso vienam asmeniui – monarchui: karaliui, kunigaikščiui, sultonui, imperatoriui, radžai, emyrui, chanui, carui ir pan. Monarchas teisę valdyti įgyja paveldėjimo keliu arba iškovojęs valdžią, abiem atvejais iki gyvos galvos.
Skiriami du monarchijos tipai: absoliutinė ir konstitucinė.
Absoliutinėje monarchijoje monarchas savo rankose yra sutelkęs ir įstatymų leidimo, ir vykdomąją valdžią. Absoliutus monarchas nėra niekam atskaitingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę, nustato politikos turinį. Jam mirus sostas atitenka įpėdiniui. Šiandien absoliutizmas įsitvirtinęs Saudo Arabijos Karalystėje (karalius), Brunėjuje (sultonas), Katare (šeichas), Omane (sultonas), Bahreino Karalystėje (karalius) ir kt.
Konstitucinėje monarchijoje monarchas atlieka tik reprezentacines valstybės vadovo funkcijas (jo valdžią riboja atstovaujamasis organas – parlamentas). Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso demokratiniu būdu išrinktam parlamentui, o vykdomoji – jam atskaitingai vyriausybei. Valstybės vadovas paprastai yra karališkosios šeimos galva; sostą paveldi įpėdinis. Šiandien konstitucinė monarchija yra įsitvirtinusi Didžiojoje Britanijoje (karalienė), Ispanijos Karalystėje (karalienė), Norvegijos Karalystėje (karalius), Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje (didysis hercogas) ir kt.
(Letukienė N., Gineika J., Istorija. Kurso santrauka istorijos egzaminui. Vilnius: Alma littera, 2011. P. 499)