Mesijas [hebr. mašiach – pateptasis], Dievo pasiuntinys, turįs pradėti naują etapą žemėje (ypač tam tikros visuomeninės religinės grupės, kaip Dievo išrinktosios, istorijoje), paprastai nusakomą kaip Dievo karalystė. Pirmykščiame judaizme mesijais buvo vadinami vyrai kunigai ir karaliai, nuo pranašų laikotarpio – būsimasis idealus valdovas, kurį Jahvė atsiųsiąs žydų tautai išvaduoti nuo priešų. Judėjų mesijai turėjo ir žemiško politinio veikėjo (mesijas turėjo būti karaliaus Dovydo palikuonis), ir eschatologinio išganytojo bruožų, kurie sustiprėjo talmudinėje ir ypač mistinėje apokaliptinėje literatūroje. Žydų tautos istorijoje mesijais ne kartą skelbėsi įvairūs politiniai veikėjai. Krikščionybėje mesijo vaizdinys įgijo kitą prasmę: mesijas – žmonijos nuodėmių išpirkėjas, juo esąs Dievo Sūnus Jėzus Kristus, su jo atėjimu prasidėjusi mesijų epocha (judėjai to nepripažįsta ir laukia savojo mesijo). Kadangi istorinė realybė, nepaisant paskelbto mesijo atėjimo, tebesitęsė, eschatologinį pasaulio pabaigos vaizdinį krikščionybės tradicija sudvejino: mesijas pirmą kartą atėjęs kaip mokytojas, išganytojas ir išpirkėjas, antrą kartą jis ateisiąs kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas, visiškas išganymas numatytas per eschatologinį visuotinį teismą ir pomirtiniame gyvenime. Mesijo koncepciją ir vaizdinį turi ir kai kurios kitos religijos (hinduistų Krišna, zoroastristų Soašjantas, Meksikos indėnų Kecalkoatlis, germanų Baldras, musulmonų Mahdis).