Krikščioniškasis artimo meilės įsakymas „Mylėk savo artimą kaip save patį“, taip pat „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“ paneigė senovės etinį intelektualizmą, kuris gyvavo nuo Sokrato laikų. Kitaip nei manyta senovėje, nepakanka pažinti gėrį, kad darytum gera; gėrį reikia mylėti. Tik iš meilės gimsta geri darbai, o labiausiai iš meilės aukščiausiajam gėriui, t. y. Dievui. Ir laimę galima pasiekti tik meile, nes meile, o ne mąstymo pastangomis galima priartėti prie žmogaus kaip savo artimo ir prie Dievo.
Su artimo meilės įsakymu susijusi karitatyvinė „krikščioniškoji meilė" yra paremta personalizmo nuostata. Krikščioniška meilė ne tik emocija ar jausmas, tai valios nuostata, kad kitas yra ne tik būtybė, bet ir meilės vertas asmuo (Dievo kūrinys ir vaikas). Taip pat ir meilė sau reiškia, jog esu Dievo vaikas, ne šiaip sau patinku ir linkiu to, kas gera. Tokia suasmeninta meilės samprata yra išskirtinė krikščioniškosios etikos ypatybė, išreikšta karitatyvine meile arba meile priešui kaip artimui; ji visai kitokia nei platoniškasis patikimas ar žavėjimasis.